Ikikolonijiniu laikmečiu mikmakai gyveno Šv. Lauryno įlankos pakrantėse bei salose, Naujosios Škotijos pusiasalyje, vėliau ėmė keltis į Niufaundlandą. XIX a. kartu su giminingomis malesitų, pasamkvodžių, penobskotų tautomis sudarė Vabanakio konfederaciją. Kariavo su kaimyniniais irokėzais, iš jų perėmė kultūrinių bruožų. Mikmakai su europiečiais susidūrė XVI a., nuo XVIII a. perkelti į rezervacijas.
Tradicinės mikmakų žemės
Mikmakų tradicinė kultūra panaši į kitų subarktikos indėnų – vertėsi medžiokle, žvejyba, jūrinių žinduolių gaudymu, rankiojimu, augino tabaką. 2-3 giminingų šeimų būriai vasaromis susiburdavo į gyvenvietes (po 200 ir daugiau žmonių), turėdavo savo vadą.
Nuo XVIII a. perėjo prie samdomųjų darbų (daugiausia medkirtystės), prekinės žvejybos, amatų, bulvių auginimo, uogų rinkimo. XX a. susiklostė atskirų rezervacijų specializacija – omarų ir austrių gaudymas, krepšių pynimas, medienos apdirbimas, turistų aptarnavimas ir kt.
Mikmakų valdos dalijosi į 7 žemes, iš kurių svarbiausia laikytas Onamagas (Keip Bretono sala), kur gyvendavo dvasinis mikmakų vadas.
Tradiciškai būdinga didžioji šeima. Seniau buvo paplitusi poligamija, atidirbimas už nuotaką.[1]
