Mikalojus Jonas Naruševičius (lenk. Mikołaj Jan Naruszewicz, m. 1575 m.) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos karinis, religinis ir valstybės veikėjas.
Biografija
Kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų Naruševičių giminės. Tėvas Povilas Naruševičius (m. 1544 m.), brolis Stanislovas Naruševičius. Sūnūs Mikalojus Naruševičius (1560–1603 m.) Jonas Naruševičius (apie 1558–1616 m.) ir Kristupas Naruševičius (apie 1570–1630 m.).
Evangelikas reformatas. Studijavo Krokuvos akademijoje. Nuo 1550 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo dvarionis, nuo 1558 m. Lietuvos didysis sekretorius, nuo 1561 m. Lietuvos didysis raštininkas, nuo 1566 m. Lietuvos dvaro paiždininkis. 1554–1555 m. Brastos seniūnijose atliko Valakų reformą, 1558–1560 m. valdovo pasiuntinys Livonijoje, 1561 m. Vilniaus sutarties, kurią sudarė Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas ir Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris, liudytojas. 1564 m. ir 1566 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų tarybos pasiuntinys į Lenkiją tartis dėl unijos projekto. Derybose atstovavo Mikalojui Radvilai Juodajam, vėliau Mikalojui Radvilai Rudajam. 1569 m. kovo 1 d. Lietuvos pasiuntinių delegacijai išėjus iš seimo, su Ostapu Valavičium liko salėje stebėtoju. Nors ir buvo unijos priešininkas, su kitais patvirtino Liublino uniją.
Mirus Žygimantui Augustui su grupe Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponų į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą siūlė Rusijos caraitį Fiodorą, vėliau Ivaną IV Rūstųjį. Dalyvavo 1573 m. Elekciniame seime ir 1574 m. Karūnaciniame seime valdovu išrenkant Henriką Valua.[1]
Šaltiniai
Nuorodos
