Mikalojus Daukša (g. apie 1527 m. Babėnuose – 1613 m. vasario 16 d. Varniuose) – kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų. Švietėjas, humanistinių idėjų reiškėjas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI a.
2024 m. asteroidui 633225 (2009 HB59) suteiktas vardas „Daukša“.[1][2]
Biografija
Spėjama, kad mokėsi viename iš V. Europos universitetų. Buvo Krakiųklebonas (1570–1572 m.), Žemaičiųkapituloskanauninkas (1572–1585 m.) bei oficiolas (1585–1592 m.). Nuo 1592 m. kunigavo Betygaloje. Žemaičių vyskupijos administratorius (1609–1610 m.). Mokėjo kelias kalbas, turėjo biblioteką, skelbė kontrreformacijos ir renesansinio humanizmo idėjas. Kovojo dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo po Liublino unijos pasirašymo.
Kai Tarkvinijus Pekulas, įgaliotas popiežiaus Grigaliaus XIII, 1579 m. vizitavo Žemaitijos vyskupiją, Krakėse esančioje M. Daukšos bibliotekoje rado tris knygas, kurios katalikams buvo nepriimtinos, – tai buvo dvi graikų kalbos gramatikos, populiarios liuteroniškuose kraštuose, ir „Adagia“ – Europos humanisto Erazmo RoterdamiečioAntikos autorių kūrybos ištraukų rinktinė.
Vilniuje iš lenkų kalbos išvertė J. Ledesmos katekizmą, parašė jo pratarmę. Tai – pirmoji LDK parengta ir 1595 m. išleista lietuviška knyga – „Katekizmas“. Jos egzempliorius saugomas VU bibliotekoje.
M. Daukšos kūriniai pasižymi savitu stiliumi, turtinga kalba, juose pradėti vartoti lietuviški naujadarai (mokytojas, valia, įkvėpimas, išmintis ir kiti). Dar iki Katekizmo parengė ir 1599 m. išleido J. Wujekopostilės vertimą. „Postilėje“ parašė lenkišką pratarmę, kurioje kreipėsi į Lietuvos visuomenę, skatindamas kurti raštiją lietuvių kalbai. Pratarmėje reiškiama naujųjų laikų tautos suverenumo samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautai ir valstybei.[3]
Kūriniai
Katekizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus, 1595, Vilnius. (Išvertė į lietuvių kalbą)
Postilla Catholica (Postilė), 1599, Vilnius. (Išvertė į lietuvių kalbą).