Melakos (Malakos) sultonatas (malaj.Kesultanan Melayu Melaka) – istorinė musulmoniška malajų valstybė, egzistavusi dabartinės Vakarų Malaizijos ir Sumatros teritorijoje 1402–1511 m., viena iš didžiausių ir svarbiausių malajų valstybių.
Melakos sultonatas buvo įkurtas byrant Madžapahito imperijai, kuomet įvairūs vietiniai princai, provincijų vietininkai, tapo vis labiau nepriklausomi nuo centrinės valdžios. Buvusios kadaise galingos Šrividžajos imperijos dinastinė linija buvo tęsiama Riau salyno saloje Bintane. 1324 m. vienas iš princų persikėlė į Singapūro salą.
1401 m. Singapūrą valdant princui Paramešvarai, javiečių karalystės Singasario pajėgos užpuolė sąlą, ir Paramešvara buvo priverstas migruoti toliau į šiaurę. Po ilgų dvejonių naujai savo sostinei įkurti jis pasirinko Malakos upės žiotis, kur įkūrė Melakos uostą. Tokiu būdu Melakos valdanti dinastija buvo tiesioginė Šrividžajos dinastijos palikuonė.
1409 m. Paramešvara vedė Samuderos karalystės princesę ir priėmė islamą.
Aukso amžius
Valdant Paramešvaros įpėdiniams, Melakos miestas tapo didelės augančios valstybės centru. Ši valstybė kontroliavo visas malajų etnines teritorijas Malakos pusiasalyje ir Sumatroje. Dėl svarbios strateginės padėties, – sultonatas kontroliavo pagrindinį jūros kelią tarp Indijos ir Kinijos, – sultonatas ekonomiškai labai sustiprėjo. Melaka tapo vienu svarbiausių pasaulio prekybinių centrų, kur kirtosi ir liejosi pačios skirtingiausios tradicijos.
Žlugimas
1509 m. Melaką pirmą kartą pasiekė portugalai. Suvokdami Malakos sąsiaurio svarbą, jie siekė čia įsigalėti. 1511 m. Alfonso Albukerkės vadovaujamas laivynas pasiekė Melaką ir pareikalavo keisti įkurti tvirtovę prie miesto. Sultonui atmetus šį reikalavimą, portugalai panaudojo patrankas. Dėl Melakos vidaus konflikto, vakarų technologijos ir portugalų fanatiškumo, Melakos tvirtovė buvo užimta ir joje portugalai įkūrė Melakos koloniją.
