Meksiko slėnis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Meksiko slėnis XIX a.

Meksiko slėnis (isp. Valle de México) – nenuotaki tektoninė dubuma Meksikos kalnyno pietuose. Plyti 2200 m aukštyje virš jūros lygio, apsuptas virš 5000 m iškylančių Neovulkaninės Kordiljeros kalnų ir plokščiakalnio. Dabar didžiąją slėnio dalį užima Meksiko miestas su savo aglomeracija, dalis Meksiko, Hidalgo, Tlaskalos ir Pueblos valstijų.

Istorija

Meksiko slėnis gyvenamas bent 12 tūkst. metų ir buvo vienas svarbiausių ikikolumbinių kultūrų židinių visoje Amerikoje. Pleistoceno pabaigoje slėnį pasiekė mamutų medžiotojai, rasta daug akmens amžiaus archeologinių radinių. Slėnyje telkšojo dideli ežerai Teskokas, Čalkas ir Šočimilkas. Jie buvo svarbus traukos objektas gentims iš sausringos šiaurės. Čia suklestėjo žemdirbystė – auginti kukurūzai, pupos, burnočiai, moliūgai, aštrieji pipirai. Pirmoji iškilusi stambi gyvenvietė buvo Tlatilkas, pastatytas prie Teskoko ežero, o slėnio pietuose iškilo Kuikuilkas. Abi šios gyvenvietės klestėjimo viršūnę pasiekė tarp 1200–1000 m. pr. m. e. Dėl klestinčios žemdirbystės slėnyje gyventojų vis labiau daugėjo ir prieš 2000 metų Meksiko slėnis tapo bene tankiausiai gyvenama vieta pasaulyje (tokia išliko iki šių dienų). Žlugus Kuikuilkui regiono galios centrai persikėlė į šiaurę – į Teotihuakaną ir Tulą. Apie 200 m. pr. m. e. Teotihuakane jau gyveno 125 tūkst. gyventojų, klestėjo prekyba obsidianu, vyko religinės ceremonijos, sutraukdavusios piligrimus iš visos Mezoamerikos. VIII a. iškilo toltekų valstybė, o slėnio sostine tapo Tula. XIII a. į Meksiko slėnį iš šiaurės įsiveržė actekų gentys. Jos nugalėjo toltekus ir įkūrė savo sostinę Tenočtilaną Teskoko ežero salose. Actekai sukonstravo užtvankų, pylimų ir kanalų sistemą, leidusią klestėti žemdirbystei, o jų sukurta imperija nusidriekė toli už slėnio ribų. Manoma, kad XVI a. pr. slėnyje gyveno apie milijoną žmonių.

1521 m. Tenočtilaną sugriovė konkistadorai, vadovaujami Ernano Korteso. Nors dėl konkistos atneštų karų ir ligų daug slėnio gyventojų žuvo, tačiau įkūrus naują Meksiko miestą, tapusį Naujosios Ispanijos sostine, gyventojų skaičius vėl pradėjo sparčiai augti. Laikui bėgant ežerai buvo nusausinti, o augantis Meksiko miestas užėmė vis naujas teritorijas. Dabar Meksiko mieste gyvena virš 8 mln., o aglomeracijoje – 21 mln. gyventojų. Dėl gyventojų, transporto ir pramonės gausos, slėnio uždarumo ir didelio aukščio regionas smarkiai kenčia nuo didelio oro užterštumo. Virš slėnio dažnai tvyro smogas, sukeliantis rimtų sveikatos sutrikimų.