Kataliko Juzefo Melniko ir stačiatikės Antoninos Masiejevos duktė.[2]1937–1941 m. dirbo Rokiškyje, Zarasuose, o 1941–1942 m. – Tiumenėje. 1940 m. tapo VLKJS nare. 1942 m. birželį įstojo į Raudonosios armijos 16-ąją lietuviškąją diviziją. 1943 m. mokėsi TSRS diversantų mokykloje.[1]1943 m. gegužės 23 d. išsiųsta į priešo užnugarį. Buvo Zarasų LLKJS sekretore ir drauge su kitais sovietiniais partizanais sukūrė partizanų būrį „Kęstutis“. 1943 m. liepos 8 d., vykdydama užduotį prie Girdžiūnų, vokiečių okupacinei valdžiai pavaldžios policijos sugauta ir paimta į nelaisvę. Po hitlerininkų kankinimų sušaudyta šalia jau iškastos duobės kapinių pakraštyje.[3]
Atminimas
Marijos Melnik tragiška žūtimi pasinaudojo sovietinė propaganda. Pagal sovietinių didmoterų prototipą sukurtas Lietuvai pritaikytas bebaimės merginos iš liaudies, mergelės-kovotojos, iki galo ištikimos sovietų valdžiai, vaizdinys. M. Melnik 1944 m. suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrės vardas, apie ją 1947 m. Mosfilme, dalyvaujant lietuvių aktoriams, sukurtas kino filmas „Marytė“ (režisavo V. P. Stroeva, debiutinis Donato Banionio vaidmuo kine), 1953 m. sukurta opera „Marytė“ (kompozitorius Antanas Račiūnas). Melnikaitės vardu pavadinti kolūkiai Dotnuvoje (pirmasis LTSR) ir Pastrėvyje, Utenos trikotažo gamykla (po TSRS žlugimo neišliko), gatvės (išlikusios Melnikaitės gatvės Minske, Tiumenėje, Šymkente). 1955 m. Zarasuose pastatyta J. Mikėno skulptūra „Marytė Melnikaitė“ (dabar Grūto parke). 1969–1988 m. veikė memorialinis muziejus. Apie M. Melnik išleista knygų, nutapyta paveikslų.[4] 1944 m. Salomėja Nėris parašė poemą „Marytė Melnikaitė“.[1]
Šaltiniai
↑ 1,01,11,2Marija Melnik, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2023-12-12. Nuoroda tikrinta 2024-11-16.
