Maras – senovės lietuvių mitologijoje buvo maro epidemijos sukėlėjas, kartais įgaunantis savarankiško dievo statusą[1]. Kolera buvo Maro palydovė. 1638 m. Maras minimas Insterburgo bažnyčios vizitacinėje medžiagoje. Jam ypač aukojama maro metu. Kartais, sakoma, kad Maras - Giltinės tarnas. Maras apibūdinamas kaip žydas nešinas maišu ant kupros ir keliaujantis po kaimus. Pvz., „Tas žydas nešnekęs nieko, nevalgęs nieko, tik vaikščiojęs. Ne tik užėjimu naikino, ale kad ir į katrą pusę papaūtęs dvasią - per devynias mylias nieko nelikę“[1]. Gali būti Maras ganėtinai vėlai susietas su konkrečia epidemiologine liga. Slavų mitologijoje Mara - dvasia, vaiduoklis, mirties ir ligų deivė.
Išnašos
- ↑ 1,0 1,1 Maras. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 286 p.
