Mansuras al-Haladžas

Mansuras al-Haladžas
Mansuro egzekucija (XVII a. mugolų miniatiūra)
Visas vardas	Abū 'l-Muġīṭ Al-Ḥusayn bin Manṣūr al-Ḥallāğ
Gimė	858 m. Turas, Farsas, Persija
Mirė	922 m. kovo 26 d. (~64 metai) Bagdadas, Abasidų kalifatas
Sutuoktinis (-ė)	Um al-Husein
Religija	islamas
Veikla	poetas, mistikas

Al-Huseinas ibn-Mansuras al-Haladžas (arab. ابو المغيث الحسين بن منصور الحلاج = Abū 'l-Muġīṭ Al-Ḥusayn bin Manṣūr al-Ḥallāğ, g. ~858 m. – m. 922 m. kovo 26 d.) – persų sufijus, mistikas, poetas, nevienareikšmiškai vertinamas rašytojas.

Al-Huseinas ibn-Mansuras gimė Persijos mieste Ture (Farsas), jo tėvas buvo iš mazdėjų į islamą atsivertęs vilnos ir medvilnės karšėjas (hallaj). Kai šeima persikėlė į Mesopotamiją, Vasito miestą prie Tigro, al-Huseinas atsidėjo islamo studijoms ir būdamas dvylikos jau mintinai mokėjo Koraną. Sulaukęs 20-ies metų, Mansuras išvyko į Basrą, kur Amras al-Maki jį įšventino į sufijus. Mansuras al-Haladžas vedė vieno sufijų šeicho dukterį Um al-Husein, su ja susilaukė 3 sūnų ir dukters. Manoma, kad žmonos giminaičių jis buvo supažindintas su izmailitų ir karmatų idėjomis, todėl pateko į sunitų nemalonę ir laikytas Abasidų priešu. Bagdade Mansuras al-Haladžas bendravo su sufijais al-Džunaidu ir Abu al-Huseinu al-Nuri, nors pastarieji vėliau buvo nusiteikę labai priešiškai prieš Mansurą.

Jei al-Džunaidas stengėsi savo mokymą dėstyti ezoteriškai (išrinktiesiems, alegorine kalba), tai Mansuras al-Haladžas aukščiausias metafizines ištarmes skelbdavo gatvėse, turguose, varguoliams. Daugelis kitų sufijų al-Haladžą laikė bepročiu, sunitų biurokratai – eretiku, Abasidai – priešu.

Vėliau Mansuras al-Haladžas išvyko į Meką atlikti hadžo, ten atliko asketinę praktiką ir vėliau skelbėsi susijungęs su dievybe. Pradėjo pamokslauti varguoliams, maištininkams, sektantams, todėl grįžęs į Bagdadą buvo pasmerktas. Tada Mansuras al-Haladžas atsisakė sufijaus rūbų, pradėjo vilkėti kario uniforma ir pasiskelbė „meilės kariu“. Dalis dvariškių tapo jo pasekėju, todėl Bagdado mutalizitai ir šiitai paskelbė jį šarlatanu, sukėlė liaudį ir išvijo į Chorasaną. Ten al-Haladžas keliavo po pasienio tvirtoves (ribatus) ir pamokslavo džihadistams, asketams, „Dievo kariams“.

Mansuras al-Haladžas skelbėsi esąs tikrasis wali („Dievo bičiulis“) bei tikrasis mudžahidas. Jis skelbė meilę (mahabbah) Viešpačiui, kas tuo metu islamo pasaulėžiūroje buvo nepriimtina. Mansuras grįžo į Badgadą, o tada su bendraminčiais – į Meką, bet ten buvo apkaltintas magija ir šarlatanizmu, laikytas apsimetėliu, siekiančiu nuversti valdžią. Tada Mansuras al-Haladžas išvyko į Indiją, kur, jo priešų teigimu, įgavęs stebukladario ir mago galių. Pasak Ataro, Mansuras aplankęs ne tik Indiją, bet ir Vidurinę Aziją bei Kiniją. 902 m. sufijus grįžo į Bagdadą ir trečią sykį patraukė į Meką. Jo elgesys tapęs dar labiau piktinančiu – jis naktimis bastęsis po kapines, prašęs, kad jį nužudytų, skido gandai, kad savo namų kieme jis įsirengęs Kaabą ir apie ją vaikštąs.

908 m. Mansuras al-Haladžas viešai pareiškė norįs mirti kankinio mirtimi ir taip išganyti visus musulmonus. Jis buvo įsitikinęs, kad jo mirtis islamo bendruomenei suteiks kažkokią malonę ir teigė, kad Dievas leidžiąs pralieti jo kraują. Jis taip pat skelbdavo itin islamo teisininkus piktinančią ištarmę ana-l haqq („aš esu Tikrasis [Dievas]“). Mansuras al-Haladžas buvo pirmasis iš musulmonų mistikų, pareiškęs tikrą ar menamą norą numirti iš meilės, tikėjo, kad ekstatinės būklės metu įmanomas susikeitimas tarp Dievo ir šventojo įsimylėjėlio. 908 m. rūmų viziris Ibn al-Furatas siekė susidoroti su Mansuru, bet tas pabėgo į Susą. Ten jis buvo surastas, grąžintas į Bagdadą, apkaltintas įsikūnijimo doktrinos skelbimu ir uždarytas į kalėjimą. Ten jis parašė svarbiausią savo veikalą Kitab al-tawasin, įgijo dvariškių malonę. 913 m. sufijus buvo išleistas iš kalėjimo, nors turėjo priimti kaltinimą esąs karmatas.

Mansuras al-Haladžas ėmė skelbti, kad Iblis (Šėtonas) yra tikrasis meilės kankinys, pavyzdinis didvyris, kad tik jam Esmė pasirodė visu savo tyrumu. 921 m. vėl pradėtas Mansuro teismas, nes Bagdado sufijus piktino jo mokymas apie Iblį, jis dar buvo kaltinamas noru sugriauti Kaabą Mekoje. Abasidai įžvelgė pavojų, kad Mansuras al-Haladžas gali sukurstyti liaudį, todėl paskyrė jam mirties nuosprendį. 922 m. didelės minios akivaizdoje Mansuras al-Haladžas buvo sumuštas, pakabintas ant kryžiaus, nukryžiuotas (kiti teigia, kad pakartas). Pasakojama, kad prieš mirtį draugai ir priešai jo klausinėję visokių klausimų, o atsakymai tapę žymiais aforizmais. Vėliau nukirstos jo galūnės, kūnas aplietas nafta ir sudegintas, o pelenai iš aukšto minareto išbarstyti į Tigrą.

Po Mansuro al-Haladžo mirties jo mistinis autoritetas ir įtaka dar labiau išaugo. Pradėjo dar labiau sklisti legendos apie jo stebuklus, jo ištarmės, jo vardas Mansuras („nugalėtojas“) tapo nuolatiniu sufijų poezijos tropu. Dar keliasdešimt metų po jo mirties žmonės rinkdavosi prie Tigro tikėdamiesi al-Haladžo prisikėlimo.^[1]

Šaltiniai

1. Uždavinys, Algis 2007. Sufizmas islamo civilizacijoje. Kaunas: Atviros visuomenės studijų asociacija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.