Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, LPKTS – asociacija, vienijanti buvusius tremtinius, politinius kalinius ir Laisvės kovų dalyvius, įkurta 1988 metais. Įsikūrusi Kaune, Laisvės al.39.
Istorija
1988 metais pakilusi tautinio Atgimimo banga sužadino viltis kovoti dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Buvę sovietinių lagerių politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai pirmieji suskato jungtis į organizaciją. Susibūrė „Tremtinio“ klubas, kurio steigiamasis suvažiavimas įvyko 1988 metų rugpjūčio 26 dieną Kaune, o tų pačių metų spalio 29 dieną buvo sušauktas pirmasis tremtinių ir politinių kalinių suvažiavimas. Lietuvos miestuose ir miesteliuose pradėjo steigtis „Tremtinio“ klubo skyriai.
1990 metais organizaciją nuspręsta pasivadinti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Iki 1990 metų kovo 11 dienos į LPKTS buvo susibūrę apie 76 tūkstančiai žmonių, organizacija turėjo 58 skyrius visoje Lietuvoje.
1994 metais LPKTS tapo politine organizacija, dalyvavo rinkimuose į Seimą, miestų ir rajonų savivaldybių tarybas.
Nuo 2004 metų LPKTS – visuomeninė organizacija, skaičiuojanti apie 40 tūkstančių narių, veikia 53 filialai. Kone kiekvienas filialas turi chorą ar ansamblį, daugelis įrengę tremties ir rezistencijos muziejų ar ekspoziciją.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga turi paramos gavėjo statusą. Savo veikloje vadovaujasi įstatais ir programa. Aukščiausia valdymo institucija yra atstovų suvažiavimas. Jis dvejiems metams renka pirmininką ir valdybą. Pirmininkas ir valdyba vadovauja sąjungai tarp suvažiavimų. Taryba turi tik patariamąją teisę. Pirmasis LPKTS vadovas buvo Balys Gajauskas, po jo ilgus metus sąjungai vadovavo Povilas Jakučionis ir Antanas Lukša. 2014 metais pirmininku išrinktas Gvidas Rutkauskas.
Veikla
LPKTS puoselėja tautinę savimonę ir tautinę kultūrą, rūpinasi jaunosios kartos pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymu, rezistencijos ir tremties atminimo įamžinimu, sovietinės okupacijos ir komunistinio lietuvių tautos genocido padarinių likvidavimu ir istorinės tiesos apie pasipriešinimą okupacijai atkūrimu, palaiko šalies politines ir ekonomines reformas, gynybinės galios stiprinimą. Įgyvendindama savo idėjas LPKTS teikia pirmenybę leidybinei, atminimo įamžinimo bei kultūrinei veiklai.
Nuo 1988 m. spalio 28 d. leidžiamas savaitraštis „Tremtinys“. 1991 m. pradėtas leisti istorijos žurnalas „Laisvės kovų archyvas“. Nuo 1991 m. rugpjūčio 3 d.[1] kasmet pirmąjį rugpjūčio šeštadienį rengiami tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydžiai „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje. Kasmet organizuojami žygiai „Partizanų takais“, konferencijos, seminarai, minėjimai visoje Lietuvoje, o kas dveji metai – politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventės „Leiskit į Tėvynę“, vis kitame Lietuvos regione.
Genocido, rezistencijos ir tremties muziejai įkurti Kaune, Marijampolėje, Alytuje, Panevėžyje, Tauragėje, Druskininkuose. Remiantis Kultūros ir švietimo ministerijos bei Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos muziejaus steigimo sutartimi 1992 m. spalio 15 d. įsteigtas Lietuvos genocido aukų muziejusVilniuje. Sąjungos lėšomis ir pastangomis Lietuvoje pastatyta šimtai paminklų ir keletas memorialų žuvusiems Lietuvos partizanams ir okupantų nukankintiems Laisvės kovotojams atminti.
Politinė veikla
Politinėje veikloje politiniai kaliniai ir tremtiniai dalyvavo nuo pirmųjų 1990 m. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimai 1990 m. rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą ir savivaldybes.
Politinių kalinių ir tremtinių frakcija yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (konservatoriai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, krikščioniškieji demokratai) struktūrinis padalinys, vienijantis ir atstovaujantis TS-LDK narius – buvusius pasipriešinimo okupacijoms dalyvius, politinius kalinius ir tremtinius bei kitus TS-LDK narius, puoselėjančius tautines ir krikščioniškąsias vertybes.
Pirmuoju Frakcijos pirmininku išrinktas dr. Povilas Jakučionis.
