1654 m. Rusijos carystė įsiveržė į Abiejų Tautų Respubliką ir užėmė didelę dalį valstybės rytinių teritorijų. Reaguodama į silpną ATR karinį pasirodymą mūšio lauke, Švedijos imperija siekė pasinaudoti susidariusia politine situacija ir okupuoti dalį Lietuvos-Lenkijos teritorijų. Švedijai ypač rūpėjo Lietuva – jos nuolatinis įtraukimas į imperijos (lot. dominium maris baltici) sudėtį buvo itin strategiškai svarbus klausimas, siekiant įsigalėti visoje Baltijos jūroje bei susilpninti priešininkės Rusijos pozicijas. 1655 m. vasarą Švedijos kariuomenė užėmė vakarinę Lenkiją ir ėmė Lietuvai grasinti karine jėga. Sužinoję, jog Lenkijos karaliusJonas Kazimieras Vaza pabėgo iš šalies, Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila bei kiti Lietuvos didikai pradėjo svarstyti apie derybas su Švedija.[3][4]
Pastabos
↑Kėdainių sutartyje ir unijoje Lietuva įvardyta kaip LDK, tačiau pakeistas jos politinis statusas bei numatytas kitoks administracinis susiskirstymas.