1934 m. gegužės 6 d. Kaune slaptos sukarintos Geležinio Vilko organizacijos nariai įsteigė Lietuvių nacionalistų partiją.[reikalingas šaltinis] Jie priešinosi Lietuvos prezidento Antano Smetonos valdžiai ir dalyvavo 1934 m. birželio 6 d.–7 d. nesėkmingame kariniame perversme.
K. Mačius buvo LNP valdybos pirmininkas nuo 1934 m. iki 1937 m. Naujos kartos tautininkų mintys grindė 1937 m. Lietuvių nacionalistų partijos programą. Antanas Mačiuika buvo valdybos pirmininkas nuo 1937 m. gruodžio 17 d. iki 1940 balandžio mėn. Lietuvių nacionalistų partija pirmą kartą viešai paminėta Antano Mačiuikos laidotuvių metu.[reikalingas šaltinis]
Tokių, kurie galvojo, kad vokiečiai karą laimės, nebuvo daug. Buvo negausi grupė, kuri turėjo psichologinį ryšį su vokiečiais dar nepriklausomos Lietuvos laikais; ji tikėjo vokiečių galios nepažabotumu Europoje. Štai, kad ir toks voldemarininkas Ignas Taunys buvo idealistiniai įsitikinęs vokiečių išrinktosios rasės aukštinimu. Matėsi iš jo akių, iš jo laikysenos, iš jo pasisakymų, kad ir jis pats tokiems priklausė.[2]
Vokietija nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, nė Lietuvos laikinosios vyriausybės. Voldemarininkai manė, jog buvo klaida veikti nesusitarus su vokiečiais, kad turi būti „lojalus lietuviškojo nacionalizmo bendradarbiavimas su Vokietija nepriklausomos Lietuvos pagrinde“[3] ir skelbė, kad jie priešingi Laikinajai vyriausybei ir laikas jiems vadovauti lietuvių tautai.
Voldemarininkų pučas liepos 23-24 d.
1941 m. liepos 23-24 d. naktį, SS pritariant, voldemarininkai rengė pučą prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę ir Kauno karo komendatūrą. Laikinoji vyriausybė išsilaikė, tačiau kapitonas Stasys Kviecinskas išleido įsakymą Nr.9 Kauno karo komendatūrai, jog Voldemarininkų Organizacijos Tarybos nutarimu, jis skiriamas Kauno komendantu vietoj Jurgio Bobelio, ir majoras Kazys Šimkus skiriamas Tautos Darbo Apsaugos bataliono vadu vietoj pulkininko Andriaus Butkūno.[1] Netrukus Vytautas Reivytis buvo paskirtas Lietuvos saugumo policijos vadovu. Taip lietuvių nacionalistų partija perėmė lietuviškas karines institucijas, vėliau – Lietuvių aktyvistų frontui (LAF) priklausančią spaudą. Po pučo žymiai paspartėjo žydų išžudymas.[4] Batalionas ir policija talkininkavo Hamano skrajojančiam būriui išžudant Lietuvos provincijos žydus. Prieš pučą per vieną dieną sušaudydavo dešimtis Lietuvos provincijos žydų, o iškart po pučo ėmė per vieną dieną šaudyti šimtus ir tūkstančius, išžudyti ištisas žydų bendruomenes.[5]
Liepos 25 d. naujai sudaryta Kauno miesto valdžia, daugiausia iš voldemarininkų:
Valdžia, su vokiečiais patikslinusi Kauno žydų geto kūrimą, nusprendė leisti jiems pasiimti tik profesijos įrankius ir naujoms gyvenimo sąlygoms būtiną mantą. Visą kitą jų turtą pasisavino Kauno miesto savivaldybė.[6]
Nesutarimas partijoje
Liepos 26 d. Zenonas Blynas atvyko iš Vilniaus į Kauną ir iškart buvo paskirtas partijos generaliniu sekretoriumi. Jis kovojo su LAF dėl pirmavimo, taip pat su vokiečiais dėl Lietuvos valstybės pripažinimo. Zenonas Blynas, Ignas Vylius, Klemensas Brunius ir kiti „nepriklausomybininkai“ susikirto su Jonu Pyragiumi, Ignu Tauniu ir Jonu Vokietaičiu, karo metu nenorinčiais kelti Lietuvos nepriklausomybės klausimo.[7]
Rugpjūčio 4 d. Zenonas Blynas, Ignas Taunys, Stasys Puodžius ir Klemensas Brunius lydėjo generolą Petrą Kubiliūną pas generalinį komisarą von Rentelną. Petras Kubiliūnas perskaitė kalbą, kuria dėkojo Adolfui Hitleriui už Lietuvos išlaisvinimą iš žydiškojo komunizmo teroro. Lietuvių Nacionalistų Partija siekia pertvarkyti Lietuvą pilna Ašies ideologine linkme, nacionalsocializmo ir fašizmo pagrindais…[8]
Po audringų diskusijų nepriklausomybininkų požiūris įsitvirtino partijos programoje ir kituose dokumentuose. 1941 m. rugpjūčio 10 d. savo dienoraštyje Zenonas Blynas rašė,
…jeigu manęs nebūtų, tai toji LNP būtų tikra oficiali gestapo filija. Aš gi dar turiu čia likti, kad nebūtų blogiau…[3]
Zenonas Blynas buvo itališko fašizmo šalininkas, jo mokėsi Italijoje. Jis išvertė Musulinio „Fašizmo doktrina“ ir ją Lietuvoje išleido. Skirtingai nuo daugelio voldemarininkų, jis priešinosi nacių Vokietijos „rasizmui“ prieš lietuvius. Tuo tarpu jis „nesijaudino kad Lietuvoje neliks žydų, jam tik buvo svarbu, kad karo audroje žūtų kuo mažiau lietuvių.“ Jis atmetė rašytojo Kazio Borutos pasipiktinimą žydų naikinimu: „Geriau lai šaudo žydus, nei lietuvius, manau!“ Jį pykino ne žydų žudynės, o tai, kad vokiečiai patys nežudo „savo“ žydų, o įtraukia į tai lietuvius.
Negaliu pakęsti fakto, kad Lietuva paverčiama lavonine, kapinynu, kad verčia šaudyti reguliariai iš Vokietijos su vizom išvykusius žydus, kad šaudom kitus, kad tampam tik apmokamais budeliais; kad mus filmuoja, o savęs vokiečiai – ne.[3]
1941 m. spalio mėn. majoras Leonas Virbickas tapo Lietuvių nacionalistų partijos vadu.[9] Generalinio štabo pulkininkas leitenantas Juozas Jankauskas, 1953 m. KGB tardomas, kokia antisovietinė organizacija formavo savisaugos batalionus, aiškino, kad jam
žinoma, jog Lietuvos nacionalistų partija (LNP), kuriai tuo metu vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės majoras Valerijonas Verbickas (Leonas Verbickas), suformavo tris batalionus, kuriuos daugiausia sudarė LNP nariai. Šie batalionai nuo kitų skyrėsi tuo, jog jie skaitėsi Ypatingos paskirties batalionais. Šiems trims batalionams vadovavo buvęs aviacijos majoras Kazys Šimkus. Ypatingos paskirties batalionai, vadovaujami mjr. K. Šimkaus, masiškai šaudė sovietinius piliečius Lietuvos teritorijoje. Be šių trijų batalionų, buvo suformuota dar 10 kitų, tačiau su šiais nei V. Verbickas, nei K. Šimkus nieko bendra neturėjo.[10]
Anot Rimanto Zizo, 1941 m. lapkričio 11 d. LNP vadovybė raštu siūlė Petrui Kubiliūnui griežtai protestuoti prieš lietuvių batalionų, ypač 2-ojo (12-ojo), pasiuntimą į Baltarusiją ir panaudojimą žydų žudynėse, kuriuos jie įvertino kaip Lietuvą ir jos kariuomenę kompromituojantį ir žeminantį veiksmą.[11]
Partijos uždraudimas ir pavienių veikėjų veikla
1941 m.gruodžio 17 d. ėmus kelti lietuvių diskriminavimo, stiprėjančios cenzūros, Lietuvos nepriklausomybės klausimus Lietuvių nacionalistų partija uždrausta.[12] Po partijos uždraudimo, dalis narių pasitraukė į antinacinį pogrindį, į Vyriausią lietuvių komitetą, dalis - talkininkavo nacių valdžiai. Klemensas Brunius, Stasys Puodžius už savo veiklą buvo gestapo suimti ir kalinami.
Melas yra, kad BDPS/US yra pavienių neatsakingų asmenų akcija burianti apie save nacionalistinio-fašistinio nusistatymo asmenis. Tiesa yra, kad kaip krašte, taip ir užsienyje BDPS buria visokių krypčių patriotinio nusistatymo asmenis, sutinkančius su bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio linija ir pasiryžusius vienu ar kitu būdu atlikti savo prievolę krašto išlaisvinimo žygiuose.[14]
1950 m. spalio 30 d. į Lietuvą grįžęs Juozas Lukša-Daumantas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariams skirtoje pro memoria peikia BDPS užsienio delegatūros sudėtį:
Didelė dalis delegatūrinio elemento susidėjo iš praeityje žinomų nacionalistų, kita dalis netilpo VLIK'e tik todėl, kad nebuvo patikimi savo charakterio silpnumu, padarę nacių okupacijos metu atatinkamų išdavimų etc.
Jisai Jono Deksnio bendražygį Vytautą Stanevičių (Meškį) vadina „nacionalsocialistų atstovu“, per kurį voldemarininkai norėjo įtakoti VLIK'ą.[15]
↑Palčiauskas, Kazimieras (1994). „Vokiečių okupacija“. Kazimieras Palčiauskas. 1941-1944 m. Kaune. Spaudai parengė Antanas Dundzila. Vydūno fondas. p. 21. ISBN94-060522. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: length (pagalba)
