Leonardas Oroncas Salvatorė de Leo (it. Lionardo Oronzo Salvatore de Leo, 1694 m. rugpjūčio 5 d. San Vito degli Skiavi, dab. San Vito dei Normani prie Brindizio – 1744 m. spalio 31 d. Neapolis) – italų kompozitorius, vargonininkas, pedagogas. Vienas žymiausių Neapolio mokyklos atstovų.
Biografija
1709–1713 m. mokėsi Neapolio konservatorijoje Santa Maria della Pieta dei Turchini, nuo 1715 m. joje dėstė. Nuo 1713 m. karaliaus rūmų vargonininkas ir Neapolio Santa Maria della Solitaria bažnyčios kapelmeisteris. Nuo 1725 m., po A. Skarlačio mirties – rūmų kapelos pirmasis vargonininkas; dėstė Neapolio Šv. Anupro konservatorijoje. Nuo 1744 m. rūmų kapelmeisteris Neapolyje.
Mokiniai: Nikolas Pičinis, Nikolas Jomelis.
Kūryba
Sukūrė apie 70 operų, oratorijų, kantatų, mišių, motetų, dvi Miserere, dvi Magnificat, psalmių, arijų, instrumentinės muzikos – uvertiūrų, koncertų.[1]
- Operos
- Sofonisba, 1718 m.
- Zenobija Palmyroje (Zenobia in Palmira), 1725 m.
- Katonas Utikoje (Catone in Utica), 1729 m.
- Olimpiada (L'Olimpiade), 1737 m.
- Meilė reikalauja kančių (Amor vuol sofferenza), 1739 m.)
Šaltiniai
