Lenkijos-Lietuvos–Vokiečių ordino karas

Lenkijos-Lietuvos–Vokiečių ordino karas
Priklauso: Šiaurės kryžiaus žygiai
Žalgirio mūšis, Jano Mateikos paveikslas.
Data 1409 m. rugpjūčio 6 d. – 1411 m. vasario 1 d. Vieta Baltijos jūros pakrantė Rezultatas Lenkijos ir Lietuvos pergalė Torunės taika Vokiečių ordino nuosmukio pradžia
Konflikto šalys
Lenkijos karalystė Moldavijos kunigaikštystė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Podolės kunigaikštystė Aukso orda Lenkijos-Lietuvos totoriai	Vokiečių ordinas Sąjungininkai:  Šventoji Romos imperija Danijos karalystė
Vadovai ir kariniai vadai
Jogaila Vytautas Didysis Janušas I Senasis Zemovitas IV Aleksandras Gerasis Dželaletdinas	Ulrichas fon Jungingenas † Heinrichas fon Plauenas

Lenkijos-Lietuvos–Vokiečių ordino karas arba Didysis karas – 1409–1411 m. vykęs karas tarp Vokiečių ordino ir Lenkijos karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.

Karo priežastis buvo teritoriniai Lietuvos ir Lenkijos ginčai su ordinu. Lietuva pretendavo į ordino užimtą Žemaitiją, o Lenkija – į Dobrynės žemę. 1409 m. Žemaitijoje kilo Vytauto sukurstytas sukilimas prieš ordiną, kuris tapo tiesiogine karo dingstimi.^[1]

1409–1410 m. sandūroje karas vyko tik diplomatiniame fronte, nes žiemos metu karo žygis negalėjo būti organizuojamas. Arbitru ginče buvo kviestas Šventosios Romos imperijos imperatorius Vaclovas IV Liuksemburgietis, kuris buvo šališkas ordino naudai ir palaikė visus ordino reikalavimus. Žygis prieš ordiną surengtas 1410 m. vasarą. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės susitiko prie Červinsko ir kirto 1410 m. liepos 9 d. kirto sieną su ordinu. Kariuomenės traukė Marienburgo link. Prie Griunvaldo Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės Žalgirio mūšyje 1410 m. liepos 15 d. nugalėjo ordino kariuomenę atskubėjusią pasitikti priešininkų.^[2] Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių Viduramžių Europos mūšių.^[3] Mūšyje žuvo ir ordino vadovybė, tarp jų didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas.^[4] Ordino sutriuškinimas buvo toks skaudus, kad daugelis Prūsijos miestų be pasipriešinimo pasidavė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenei. Tačiau Marienburgo užimti nepavyko. Link Marienburgo sąjungininkai pajudėjo tik praėjus keletui dienų po mūšio.^[5] Apgulčiai sąjungininkai nebuvo pasiruošę, jie neturėjo įrengimų, be kurių tokių įtvirtinimų, kokie buvo Marienburge paėmimas buvo praktiškai neįmanomas. Be to netrukus nuo apgulties pradžios Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomenė iš Prūsijos pasitraukė.

Oficialiai karas pasibaigė Torunės taika, kuri pasirašyta 1411 m. Pagal šią sutartį Lenkija gavo Dobrynę, o Lietuva – Žemaitiją, tačiau tik iki Vytauto mirties.^[6] Lietuvos ir Lenkijos tarptautinė padėtis akivaizdžiai sustiprėjo, tuo tarpu ordinas karo ir taikos sąlygų buvo labai susilpnintas.^[7]

Išnašos

1. Turnbull 2003, p. 20
2. Jučas 2009, p. 77
3. Jučas 2009, pp. 57–58
4. Jučas 2009, pp. 85–86.
5. Urban 2003, p. 162
6. Christiansen 1997, p. 228
7. Ekdahl 2008, p. 175

Šaltiniai

• Jučas, Mečislovas (2009), Žalgirio mūšis, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, ISBN 978-609-95074-5-3 
• Christiansen, Eric (1997), The Northern Crusades (2nd ed.), Penguin Books, ISBN 0-14-026653-4 
• Urban, William (2003), Tannenberg and After: Lithuania, Poland and the Teutonic Order in Search of Immortality (Revised ed.), Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, ISBN 0-929700-25-2 
• Ekdahl, Sven (2008), "The Battle of Tannenberg-Grunwald-Žalgiris (1410) as reflected in Twentieth-Century monuments", in Victor Mallia-Milanes, The Military Orders: History and Heritage, 3, Ashgate Publishing, Ltd., ISBN 978-0-7546-6290-7 
• Turnbull, Stephen (2003), Tannenberg 1410: Disaster for the Teutonic Knights, Campaign Series, 122, London: Osprey, ISBN 978-1-84176-561-7