PROFILBARU.COM

Leningrado zoologijos sodas
Pagrindinis įėjimas
Tipas	Zoologijos sodas
Geografinė padėtis	59°57′13″š. pl. 30°18′30″r. ilg. / 59.95353°š. pl. 30.30846°r. ilg. / 59.95353; 30.30846
Plotas	7,3 ha
Įkurtas	1865 m.
Valdytojas	Sankt Peterburgo miestas
Lankytojai	770 tūkst. (2016 m.) ^[1]
Kita informacija	EARAZA
Svetainė	www.spbzoo.ru
Adresas	Sankt Peterburgas, Rusija

Leningrado zoologijos sodas, taip pat vadinamas Sankt Peterburgo zoologijos sodu (rus. Ленинградский зоопарк, Санкт-Петербургский зоопарк) – vienas iš seniausių Rusijos zoologijos sodų, kuris yra įsikūręs Sankt Peterburge, istoriniame miesto centre, Aleksandro parke, į šiaurės vakarus nuo Petropavlovsko tvirtovės. Arčiausiai yra metro stotys „Gorkovskaja“ ir „Sportivnaja“.

Leningrado zoologijos sodas yra vienintelis Sankt Peterburge ir Leningrado srityje, labiausiai į Šiaurę nutolęs šalies zoologijos sodas. Pagal užimamą 7,3 ha teritoriją – vienas mažiausių Europoje. Jame yra apie 410 rūšių, 2000 gyvūnų, įskaitant poliarinius lokius.^[2] Yra Eurazijos zoologijos sodų ir akvariumų asociacijos (EARAZA) narys.

Atminimo moneta 150 metų jubiliejui (2015)

Zoologijos sodas po SSRS griūties nepakeitė „Leningrado“ pavadinimo, taip pagerbdamas didvyriškas čia dirbusių darbuotojų pastangas išsaugant sodo gyvūnus per Leningrado blokadą karo metais.^[3]

Istorija

Sankt Peterburgo zoologijos sodą 1865 m. įkūrė Sofija (1813-1887) ir Julius (?–1871) Gebgardtai.^[4] Po vyro mirties S. Gebgardt ištekėjo už E. A. Rosto (1842–1908). Rostas tapo zoologijos sodo savininku nuo 1873 m. Jam vadovaujant, sodas buvo aprūpintas to meto technologinėmis naujovėmis, kolekcijoje buvo 200 rūšių 1200 gyvūnų, paukščių ir roplių. Sode buvo įrengta nuotekų kanalizacija, elektrinis apšvietimas, pastatytas 500 vietų teatras. Įstaiga turėjo savo pučiamųjų instrumentų orkestrą, vėliau – ir simfoninį, veikė restoranas „Zoologija“. 1897 m. Rostas išvyko į Vokietiją, todėl jo paliktam zoologijos sodui prasidėjo sunkmetis, ypač vykstant 1905–1907 m. Rusijos revoliucijai.

Po 1910 m. atėjus naujam savininkui, operetės aktoriui ir verslininkui S. N. Novikovui (1850-1922), zoologijos sodas buvo atnaujintas: pastatyta nemažai gyvūnų paviljonų, sostinės gyventojai vėl galėjo pamatyti liūtus, hipopotamus, raganosius, dramblius ir kitus egzotinius gyvūnus. Zoologijos sode veikė 3 teatrai, atvira estrada, tiras, restoranas, karuselė, buvo rengiami dresiruotų žvėrių pasirodymai, vaikų pramogos su poniais ir asiliukais.

Po Spalio revoliucijos, 1918 m. zoologijos sodas buvo nacionalizuotas. Sodui vadovauti paskirtas zoologas N. P. Tanasijčiukas (1890–1960). Priežiūrą vykdė Mokslo taryba, į kurią buvo įtraukti garsiausi zoologai (panaikinta 1924 m.). Sode 1929 m. įsteigtas jaunųjų zoologų ratelis. Nuo 1932 m. pradėta sėkmingai veisti nelaisvėje poliarinius lokius, kurie tuo metu zoologijos soduose buvo labai reti, todėl poliarinis lokys vėliau buvo pavaizduotas Leningrado zoologijos sodo emblemoje.

1940 m. zoologijos sodui buvo skirtas naujas 171 ha sklypas Udelnajos parko rajone, tačiau prasidėjus II pasauliniam karui, planai statyti naują zoologijos sodą nebuvo įgyvendinami. 1941–1944 m. sodas smarkiai nukentėjo, tačiau net ir blokados metu zoologijos sodo darbuotojai, dirbdami sunkiomis sąlygomis, toliau tęsė įstaigos darbą. Vasaros mėnesiais zoologijos sodas buvo atviras lankytojams, o nuo 1944 m. jis vėl dirbo ištisus metus (nenustojo veikti ir žvėrių teatras).

Pokaryje dėl sunkių ekonominių sąlygų nebuvo galimybių keltis į naują teritoriją, todėl buvo vystomas senasis zoologijos sodas. 1952 m. jam perduota dalis parko prie Liaudies namų, todėl zoologijos sodo teritorija išaugo daugiau nei 2,5 karto. 1950-1960-aisiais įsigyta daug įdomių gyvūnų, buvo vykdoma jų aklimatizacija. Pagal kolekcijų sudėtį ir mokslinio populiarinimo lygį Leningrado zoologijos sodas užėmė vieną iš pirmaujančių vietų šalyje.

1967 m. pradėta sodo rekonstrukcija, kurią buvo planuojama atlikti per 3-5 metus. Bendrasis planas iš esmės numatė naujų pastatų statybą esamų pastatų vietoje. Ši aplinkybė užsitęsusios statybos sąlygomis tapo pagrindine didelės gyvūnų kolekcijos sumenkimo priežastimi ir tolesniais sunkumais. Zoologijos sodas panaikino dramblių ir begemotų buveines: begemotai buvo išsiųsti į Kijevą, raganosis – į Gardiną, Afrikos dramblys – į Taškentą. Iki 1988 m. buvo pastatyti tik 8 pastatai. 1996 m. prasidėjo terariumo statyba, tačiau dėl nepakankamo finansavimo ji buvo nutraukta. Šis pastatas, kaip egzotariumas, lankytojams buvo atidarytas tik 2007 m. Jame dabar yra akvariumas su koralais, jūros ir gėlo vandens žuvimis ir kitais vandens gyvūnais, taip pat roplių, varliagyvių, vabzdžių kolekcija, šiltųjų kraštų paukščių ir smulkių plėšrūnų žiemos voljerai, demonstruojami driežai, vėžliai, krokodilai ir kiti gyvūnai.

2005 m. miesto valdžia priėmė zoologijos sodo plėtros istorinėje teritorijoje, kur ji dabar yra, koncepciją. Pagal šį dokumentą zoologijos sodas turi atitikti Europos standartus. 2015 m. Rusijos bankas išleido atminimo monetą, skirtą zoologijos sodo 150-mečiui paminėti.^[5]