Lenčycos kunigaikštystė (lenk. Księstwo łęczyckie, lot. Ducatus Lanciciensis) – kunigaikštystė, XIII–XIV a. egzistavusi dabartinėje vidurio Lenkijoje, Lodzės vaivadijos šiaurės rytinėje dalyje, prie Lenčycos miesto. Šios kunigaikštystės valdyta teritorija sudaro atskirą Lenkijos istorinį regioną, dar vadinamą Lenčycos žeme (lenk. Ziemia łęczycka).
Kunigaikštystė egzistavo iki XI–XII a.[1]
Istorija
Po kunigaikščio Boleslovo III Kreivaburnio mirties 1138 m. Lenčycos miestas kartu su didelėmis teritorijomis aplink jį atiteko jo našlei Salomėjai, kuri čia valdė iki pat savo mirties 1144 m. Vėliau teritorija perėjo Senjorato provincijai.
Pirmasis, vėl išskyręs teritoriją kaip atskirą valdą, 1231 m. buvo Mazovijos kunigaikštis Konradas I Mazovietis, kuris tuo metu buvo ir Krokuvos kunigaikščiu. Nors iš karto po to Krokuvoje valdžią paėmė Henrikas I Barzdotasis, Konradas perėmė dideles Lenčycos ir Seradzo žemes į Mazovijos Piastų rankas. Po jo mirties 1247 m. Lenčyca ir Seradzas atiteko jo sūnui Kazimierui, tuo metu jau valdžiusiam Kujaviją.
Po Kazimiero mirties 1267 m. Lenčycos kunigaikščiu tapo jo sūnus Lešekas Juodasis, vėliau paveldėjo šio sūnus Kazimieras II Lenčinskis. Kadangi šis neturėjo palikuonių, po jo mirties 1294 m. Lenčycą paveldėjo Vladislovas I Lokietka, įjungęs ją į vienijamą Lenkijos karalystę. Nuo tada Lenčyca ėmė prarasti savo, kaip kunigaikštystės, statusą, ir buvo vis dažniau įvardijama kaip Lenčycos žemė.
Po to, kai 1327 m. Vokiečių ordinas laikinai okupavo Kujavijos kunigaikštystes, Lenčycą perėmė išvyti Dobrynės kunigaikščiai Vladislovas Garbanius ir Boleslovas Dobrynietis. Po pastarojo mirties 1327 m., Vladislovas tapo vienvaldžiu Lenčycoje, kurią išlaikė iki mirties (1343 m. jis susigrąžino ir Dobrynę). Kadangi Vladislovas nepaliko įpėdinių, Lenčycą perėmė jo giminaitis Lenkijos karalius Kazimieras III ir įjungė į Lenkijos karalystę. Lenčycos žemėje suformuota atskira Lenčycos vaivadija.
Kunigaikščiai
Šaltiniai
_hu.svg)
