Legenda (lotynų, legenda, „tai, kas skaitytina“) – ir folkloro, ir literatūros (epikos) žanras.
Legendos turinys apibendrina esmingus, lemtingus reiškinius.
Viduramžiais legendomis buvo vadinami šventųjų gyvenimo aprašymai, vėliau – religinio pobūdžio pasakojimai.
Legendų vaizduojamajam pasauliui būdingi fantastiniai, antgamtiniai elementai. Legendai būdingas poetiškas stilius, pakilios intonacijos, apibendrinimo mostas. Jai artimos sakmės ir padavimo žanrai.
Nemaža dalis legendų personažų yra tarptautiniai, tik traktuojami savitai, jų vardai pakoreguojami pagal vietos kalbą.
Literatūrinių legendų yra sukūrę: K. Brentanas, L. Tykas (Vokietija), A. Odinecas, S. Vitvickis (Lenkija), M. Gorkis, L. Tolstojus (Rusija).
Etimologija ir kilmė
Žodis „legenda“ atsirado anglų kalboje ties 1340, paimtas iš lotynų kalbos. Pirmoji reikšmė turėjo apibrėžti neistorinį pasakojimą arba mitą 1613. Akcentuojant nerealistišką „legendų“ šventųjų veikėją, angliškai kalbantys protestantai galėjo pristatyti „realius“ šventuosius ir Reformacijos kankinius.
Lietuvių legendos
Lietuvių tautosakoje daugiausia legendų yra apie dievo, šventųjų keliones po žemę, jų bendravimą su žmonėmis. Populiarūs legendų personažai – angelai ir velniai. Legendose mistika ar religija traktuojama savaip – užjaučiami vargšai, išnaudojami žmonės, smerkiami gobšieji.
