Laimė – gyvenimo sėkmės tvarkytoja, gyvenimo sėkmės davėja, globojanti gyvenančius žmones. Ji Laimos pagalbininkė. Pirmą kartą deivę 1666 m. mini Danielis Kleinas.
Pirmykštis Laimės pavidalas buvo gulbė arba antis. Likimo lėmėjai Laimai artimos buvo deivės valdytojos. Neabejotinai kildinama iš indoeuropietiškų deivių - likimo lėmėjų[1].
Įgavusi antropomorfinį moterišką pavidalą, vis dažniau pasirodo viena. Savo žmogišku pavidalu ji priartėja prie Laimos, tačiau atstovauja ne visai, o tik daliai laimės. Žmonės Laimės prašydavo sveikatos, asmeninės laimės, sėkmingos kelionės ir pan.
Patriarchato laikotarpiu Laimos ir Laimės vietą (likimo skyrimas, gyvenimo eigos tvarkymas) užėmė Dievas senelis ir net Mėnulis – į juos žmonės kreipėsi, prašydami laimės, dalios, sveikatos.
Legendos
Savo dalios ieškantis vaikinas, eidamas per mišką, pamato prie vandens atlėkusias tris gulbes, kurios, pasidėjusios sparnus, virsta mergelėmis ir maudosi. Jam patinka jauniausioji. Vaikinas paima šios gulbės mergelės sparnus, parsiveda ją namo ir veda. Tačiau, nesant jam namie, žmona susiranda savo plunksnas ir išskrenda. Vyras išeina ieškoti savo žmonos, klausinėja kelio paukščių, gyvulių, Saulės, Mėnulio. Kelią parodo Šiaurės Vėjas. Vyras suranda savo pačią, parsiveda namo ir laimingai gyvena.
Literatūra
- ↑ Laimė. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 283 p.
