Kuršių nerijos miškai nuo Preilos koposKalnapušių sąžalynas
Kuršių nerijos miškai – miškų masyvas vakarų Lietuvoje, Kuršių nerijoje. Dengia 97 % Lietuvai priklausančios pusiasalio teritorijos (išskyrus gyvenvietes ir atviras kopas). Plotas 95,9 km², iš jų mišku apaugę 72,5 km².[1]
Miškų augavietės nederlingos, normalaus drėgnumo bei šlaitinės. 63 % miškų yra ekosistemų apsaugos II grupės, 22 % rekreaciniai II grupės, 14 % rezervatiniai I grupės, 1 % apsauginiai III grupės.[1]
Jaunuolynai sudaro 22 %, pusamžiai medynai 25 %, bręstantys medynai 34 %, brandūs medynai 19 %. Medynų vidutinis amžius 72 m.[1]
Kuršių nerijos miškai patenka į Kuršių nerijos nacionalinį parką, dalis jų saugoma parko rezervatuose (Grobšto, Naglių). Miškuose yra briedžių, stirnų, šernų, lapių, kiškių, didelės pilkųjų garnių, kormoranų kolonijos. Rasta 40 saugomų paukščių rūšių, 13 saugomų vabzdžių rūšių, po 1 saugomų varliagyvių ir moliuskų rūšį. Yra 10 geomorfologinių ir 1 geologinis paminklai, 32 archeologijos vertybių radavietės.[1]
Jaunas pušynas ant Lapnugario kopos
Per Kuršių nerijos miškus eina kelias 167Smiltynė–Nida, yra kurortinės Neringos gyvenvietės (Juodkrantė, Nida, Pervalka, Preila) ir Klaipėdos dalis Smiltynė. 1875–1902 m., bandant sustabdyti slenkančias kopas, įveisti dideli kalnapušių sąžalynai. Per II pasaulinį karą išdegė apie 300 ha, 2006 – apie 200 ha Kuršių nerijos miškų.[1]
