Manoma, kad žodis nerija yra prūsiškos kilmės. Iš pradžių nerijos terminas buvo naudotas tik prie Aistmarių esančiam ilgam pusiasaliui, bet vėliau prigijo ir prie Kuršmarių esančiam pusiasaliui. Šis žodis giminingas lietuviškajam nerija – „siaura ilga smėlio sekluma jūroje išilgai kranto“, nors toks žodis labiau žinomas iš raštų, negu iš šnekamosios kalbos. Žodžio šaknis ner- gali būti susijusi su žodžiu nerti – „staigiai lįsti į vandenį, grimzti, plaukti po vandeniu“… .
Anksčiau nerija vadinta dar ir „Kopomis“, „Randavomis“, „Pajūriais“, o Žemaitijoje ji daugiausia buvo žinoma kaip „Užmaris“.
Egzistuoja ir skandinaviška pavadinimo kilmės versija: švedų kalbininkas Richardas Ekblomas (Richard Ekblom) teigė, kad prūsai žodį neria perėmė iš vikingųnæri, reiškiančio „siauras“.[1]
Istorija
Kuršių nerijos politinis padalinimas
Pirmą kartą Kuršių nerija “Nestland” vardu paminėta Kryžiuočių ordino metraščiuose 1258 m. Nuo XIII a. vid. ši teritorija priklausė Kryžiuočių ordinui. Per Kuršių neriją ėjo ordino kelias, jungęs Marienburgo, Karaliaučiaus ir Memelio pilis. Vėliau Kuršių nerija priklausė Prūsijos kunigaikštystei, Prūsijos karalystei, o nuo 1871 m. Vokietijai. Pagal 1919 m. birželio 28 d. Versalio taikos sutartį Kuršių nerijos šiaurinė dalis, kaip Klaipėdos krašto dalis, nuo 1920 m. perduota Antantės valdymui. Antantės vardu jį valdė Prancūzija. Po 1923 m. sausio 10–15 d. Klaipėdos sukilimo, Antantės valdoma dalis (52 kilometrų ilgio teritorija) prijungta prie Lietuvos. Tarpukaryje į neriją plaukė Klaipėdoje, Lindenau laivų statykloje pastatyti laivai: 1927 m. pastatytas sustiprinto korpuso garlaivis-keltas „Stadt Memel“, 1928 m. – dviejų sraigtų „Kuršių marės“, talpinusios 1000 keleivių, 1933 m. – motorlaivis-keltas „Smiltynė“.
Kuršių nerijos ir Kuršių marių nuotrauka daryta iš „Terra“ palydovo, 2006 m. liepos 25 d.[2]
Nerijos pietinis pakraštys yra Kaliningrado srityje šiauriau nuo Kranto (Zelenogradsko), o šiaurinis baigiasi Kopgalyje. Nerijos plotas – 180 km², ilgis – apie 98 km (52 km priklauso Lietuvai, 46 km valdo Rusija), paplūdimio plotis – apie 10–50 metrų. Plačiausia vieta yra ties Bulvikio ragu (4 kilometrai į šiaurės rytus nuo Nidos) – 3,8 km. Siauriausia vieta yra ties Šarkuvos gyvenviete, Karaliaučiaus srityje – 380 metrų. Visoje Nerijoje iš viso yra apie 10 km³ smėlio, kurio diduma sudaro kopas.[3]
67,2 m Vecekrugo (Senosios smuklės) kalnas – aukščiausia Kuršių nerijos vieta
Aukščiausias pusiasalio taškas yra 67,2 m aukščio Vecekrugo arba Senosios smuklės kopa, esanti 1,5 km piečiau Preilos. Po Pilos koposPrancūzijoje (110 m), tai antra aukščiausia kopa Europoje.
Kuršių nerijoje vyrauja vidutinių platumų tarpinis klimatas, pereinantis iš jūrinio į žemyninį.[5] Vidutinė metų oro temperatūra +7 °C, metinis kritulių kiekis – 660 mm.[5] Daugiamečių stebėjimų duomenimis, saulė regione šviečia 1982 val. per metus, arba 39 % galimo laiko, todėl Kuršių nerijoje būna daugiausia saulėtų dienų Lietuvoje.[5]
Dėl pustomo smėlio Nidos ir Pilkopos gyventojai tris kartus kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Savo vietas taip pat keitė Juodkrantė, Smiltynė, Šarkuva. Pirmieji nerijos apželdinimo darbai pradėti Kopgalyje: 1791–1793 m. J. S. Lilientalio (Johann Samuel von Lilienthal) iniciatyva karklais apželdintas plotas tarp molo ir burlaivių balasto aikštės.[8]1825–1828 m. Georgas Dovydas Kuvertas su savo tėvu Gotlybu organizavo tolesnį miškų atsodinimą. Kuvertų ir Vilhelmo Franco Efos pastangų dėka miškai buvo atsodinti ir dabar sudaro 75 %, o kopos – 12 % Kuršių nerijos ploto. Iki šiol vykdoma smėlynų tvirtinimo tradicija gyvuoja daugiau kaip 200 metų.[9]
Kaip rodo XIX a. ir 1973–1978 m. atlikti archeologiniai tyrimai Nidoje, pirmosios žmonių gyvenvietės Kuršių nerijoje atsirado neolito laikotarpiu, IV tūkst. pr. m. e.[11] Neolito gyventojai vertėsi žemdirbyste, medžiokle ir žvejyba. Tuo metu Kuršių nerija dar nebuvo vientisas pusiasalis.
X–XI a. nerijoje buvo vikingų gyvenviečių, ką įrodo 1865–1940 m. daryti vokiečių archeologų bei 2005–2009 m. rusų-vokiečių bendrų archeologinių ekspedicijų radiniai. Tarpukariu vokiečiai ties Mochovoje kaimu (liet. Viskiautai) rado apie 300 vikingų kapaviečių, rusų tyrėjai rado apie 30, o paskutinioji kapavietė rasta 2008 m. ties Rybačij (liet. Rasytė).[12]
Viduramžiais Kuršių nerijos pusiasalio pietinėje dalyje gyveno prūsųsembų gentys, o pusiasalio šiaurinę dalį apgyvendino XIV–XVII a. iš Latvijos atsikėlę kuršininkai. XIX a. Kuršių nerijos gyventojų surašymo duomenimis daugumą sudarė kuršininkai (4000 gyv.), tarp kurių pietinėje dalyje gyveno ir žymi Rytprūsių vokiečių mažuma, o šiaurinėje dalyje neskaitlinga lietuvininkų mažuma. Iki 1940 m. kuršininkai praktiškai asimiliavosi su etniniais vokiečiais.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945 m. artėjant fronto linijai, dalis nerijos gyventojų pasitraukė į Vokietiją, o karui pasibaigus, išlikę buvo priversti palikti gimtinę ir išvykti į Vokietiją. Pokariu Kuršių nerija liko beveik be gyventojų, į pietinę dalį atkelti daugiausia rusų kolonistai, o šiaurinė nerijos dalis, atitekusi Lietuvai, buvo apgyvendinta lietuviais.
Lietuvai priklausančioje šiaurinėje dalyje, kurią apima Neringos savivaldybė, 2016 m. gyveno 3024 gyventojai.
Mitologija
Pasakojama, kad gilioje senovėje Karvaičio dukra Neringa užaugo didelė didelė, tikra milžinė. Ji buvo geros širdies ir daug padėdavo žmonėms – per audras brisdavo į jūrą ir parplukdydavo į krantą pasiklydusius laivus. Bet kartą Bangpūtys užsirūstino, sukėlė audras, kurios nesiliovė. Žmonių ginti stojo Neringa. Ji sėmė į prijuostę smėlį, nešė į jūrą ir pylė į vandenį. Tol nešė, kol neriją supylė. Ta nerija nuo jūros atitvėrė marias. Žmonės iš dėkingumo tą smėlio juostą ir pavadino Neringa.
Pagal kitas legendas, Kuršių neriją supylė prie jūros žaidžianti maža itin stipri mergytė Neringa. Juodkrantėje esančiame Raganų kalne esama Neringos gyvenimą ir jos žygius aprašančių skulptūrų.
Dar viename iš senųjų padavimų teigiama, kad „nerija atsiradusi po dvylika metų trukusios audros, be perstojo siautusios ta pačia kryptimi“.[13]
Literatūra
Kuršių nerijos istorijos datų kalendorius (sud. Irena Jankevičiūtė). – Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2004. – 66 p.: iliustr. – ISBN 9986-31-108-X
Nijolė Strakauskaitė. Kuršių nerija – Europos pašto kelias. – Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2001 (yra vertimas anglų kalba).
Klaipėda ir Kuršių nerija: vadovas (sud. Nijolė Strakauskaitė). – V.: R. Paknio leidykla, 2004. – 80 p.: iliustr. – ISBN 9986-830-84-2
Klaipėda, Kuršių nerija, Karaliaučius: vadovas (sud. Nijolė Strakauskaitė). – V.: R. Paknio leidykla, 2004. – 216 p.: iliustr. – ISBN 9986-830-82-6
Kuršių Nerijos vietų vardai (sud. Dalia Kiseliūnaitė, Laima Simutytė). – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2005. – 180 p. – ISBN 9955-18-036-6
↑J. Bučas. Gamtosauginė direktyva ar kraštotvarkinės tradicijos?Archyvuota kopija 2021-08-27 iš Wayback Machine projekto. Urbanistika ir architektūra, 2007, XXXI tomas, Nr. 3, 140–148 psl. // Teiginys cituoja 3 šaltinius: 11) B. Kviklys. Mūsų Lietuva, t. IV (antroji laida). Vilnius, 1991. 12) N. Viliamas. Kuršių nerija. Slenkančios kopos ir jų įtaka statyboms. Kaunas, 1932. 13) H. Krištapavičius. Užpustyti Kuršių nerijos kaimai. Mokslas ir gyvenimas, 1957, Nr. 3.
