Krokuvos grašis (lenk.Grosz krakowski; lot.grossus cracoviensis, dgs.grossi cracovienses), vėliau vadintas Lenkijos grašiu, Lietuvos grašiu – Lenkijos, LDK ir Abiejų Tautų Respublikoje naudota sidabro moneta, kaldinta nuo XIV a. Krokuvoje (vėliau ir kitose monetų kalyklose).
Raida
Ankstyvieji grašiai
Krokuvos grašis imtas kaldinti 1367 m. valdant Kazimierui III Didžiajam mėgdžiojant Prahos grašį, kaldintą nuo maždaug 1300 m., ir kitas dideles sidabrines grašio tipo monetas, leistas Šventojoje Romos imperijoje. Tuometinei Lenkijos ekonomikai sidabrinė moneta buvo reikalinga, nes tuo metu kursuojantys sidabriniai smulkūs denarai nepatenkino augančių ekonominių poreikių. Iki 1330 m. Prahos grašis prilygintas 12 denarų, vėliau iki 1380 m. – 16 denarų, o po 1380 m. nusistovėjo santykis 18 denarų. Lenkijoje grašis prilygintas 8 denarams, o Lietuvoje – 10 denarų.
Kazimiero III Krokuvos grašis vidutiniškai svėrė 3,1 g (2,62 g sidabro), Prahos grašis – 3,4 g. Abi monetos buvo kaldinamos iš 775 prabos sidabro. Iki Averse buvo karūnos atvaizdas ir užrašas dviem eilutėmis KAZIMIRVS PRIMUS DEI GRATIA REX POLONIE ('Kazimieras pirmas dievo malone karalius Lenkijos'). Reverse – Lenkijos herbinio erelio atvaizdas ir užrašas GROSI CRACOVIENSESS ('Krokuvos grašiai').
Krokuvos grašis kaldintas maždaug iki 1370 m. Vėliau grašis buvo daugiau skaičiavimo vienetas (t. y. 18 denarų), nei kad reali moneta. Greta egzistavo ir kitas pinigų skaičiavimo vienetas – zlotas, lygus 30 grašių, kuris irgi nebuvo monetizuotas. Tuo metu buvo kaldinamos realios monetos – pusgrašiai. Lietuviškasis pusgrašis turėjo 1,27 g sidabro, o lenkiškasis – 1,03 g. Taigi, 4 lietuviškieji grašiai buvo lygūs 5 Lenkijos grašiams.
ATR grašiai
LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo grašis 1536 m.
Sidabriniai grašiai kaip monetos po ilgos pertraukos Lenkijoje vėl imti kaldinti 1526 m. valdant Žygimantui Senajam, bet šie grašiai buvo jau gerokai prastesni – juos kaldino iš 375 prabos sidabro, jie svėrė 2,059 g. 1535 m. nukaldinti ir pirmieji lietuviškieji grašiai. Po Stepano Batoro reformos 1578–1580 m. susidarė Lenkijos ir Lietuvos monetų sistema. Lenkiškos ir lietuviškos monetos imtos leisti vienodo svorio ir vienodos kokybės, nors išore šiek tiek skyrėsi. Grašius kaldino kalyklos Vilniuje, Olkuše, Malborke, Gdanske, Rygoje. Valdant Zigmantui Vazai grašius toliau kaldino Vilniuje, Olkuše, Bydgoščiuje, Krokuvoje, Poznanėje ir Gdanske (iki 1627 m.).
Per visą ATR egzistavimo laikotarpį grašiai buvo svarbiausias piniginis vienetas. Stiprėjant infliacijai, jau nuo XVII a. vidurio grašio smulkesnieji nominalai nebebuvo kaldinami, o grašis ilgainiui virto smulkia moneta. Todėl išpopuliarėjo stambesnio grašio nominalo monetos, kaip kad trečiokai, šeštokai. Tuo metu vis didesnę reikšmę įgijo stabilesnės vertės monetos, pririštos prie tarptautinio kurso: sidabriniai taleriai (jų vertė XVI–XVII a. nusmuko nuo 30 iki 105 grašių) ir auksiniai zlotai (jų vertė XV–XVII a. nusmuko nuo 30 iki 225 grašių).
XVIII a. viduryje grašiams visiškai nuvertėjus, Augustas III pradėjo juos kaldinti iš vario (3,9 g, kaldinti 1752–1795 m.). Kaip ir seniau, 30 varinių grašelių buvo lygūs 1 sidabriniam zlotui, pradėjo kursuoti ir 60 varinių grašelių monetos – aštuntokai. Tuo metu taleris jau prilygintas 240 grašių.
Apie 1766 m. vykdant ATR pinigines reformas, buvo siekiama stabilizuoti monetų kursą. Todėl naujai pradėjo kursuoti sidabriniai grašiai su pastovia sidabro verte: jie atitiko 1/2 sidabrinio zloto (moneta neegzistavo), kuris savo ruožtu prilygintas 1/8 talerio. Sidabrinio grašio santykis su paraleliai kursuojančiu variniu buvo 1:7,5. Kad atskirti nuo sidabrinių, variniai grašiai buvo vadinami grašeliais.
Grašiai XIX a. Lenkijoje
1795 m. padalinus ATR, valstybė nebeteko savo valiutos. Lenkiškose srityse grašio naudojimas buvo atgaivintas XIX–XX a. Čia buvo naudojami šie grašiai:
