Kompaktinė plokštelė, kompaktinis diskas arba CD (angl.Compact Disc) – duomenų laikmena – optinis diskas, padalintas į koncentrinius takelius, į kurį duomenys rašomi ir skaitomi lazerio spinduliu.[1] Sukūrė „Sony“ ir „Philips“ kompanijos. Naudoja CD-DA formatą, kuris suteikia maksimalų 74 minučių garso įrašą diske. Vėliau kompaktinis diskas buvo pritaikytas ir pradėtas naudoti kaip kompiuterių duomenų laikmena.
Nuo 1990 m. pabaigos iki 2010 m. pradžios kompaktinis diskas buvo viena iš plačiausiai naudojamų garso ir kitų duomenų laikmenų. Vėliau palaipsniui jį pakeitė DVD, USB atmintinės ir MP3 grotuvai.
Standartiniai CD diskai 120 mm skersmens ir talpina 650 MB (681 574 400 baitų) duomenų.
Pagal įrašymą CD būna vienkartinis (į CD-ROM diską informacija įrašoma gamykloje, į CD-R diską informaciją vieną kartą gali įrašyti naudotojas) ir daugkartinis (CD-RW) informacijai įrašyti ir ištrinti kelis tūkstančius kartų. Pagal informacijos formatą (failų sistemą) – būna audio diskai – CD-DA ir duomenų diskai – CD-ROM.
Daugkartiniame kompaktiniame diske (CD-RW) sluoksnis informacijai įrašyti atskiriamas dielektriko sluoksniais (skirtais informacijos įrašymo metu susidariusiai šilumai sklaidyti).
Istorija
Muzikai skirtus kompaktinius diskus (CD-DA) 1978–1979 m. pradėjo kurti „Sony“ ir „Philips“ kompanijos, tačiau dėl RIAA spaudimo diskai nebuvo pradėti gaminti iškart: muzikos industrija buvo suinteresuota maksimaliai panaudoti esamus vinilinių plokštelių bei audiokasečių gamybos pajėgumus, taip pat buvo bijoma, kad geri skaitmeniniai įrašai gali būti panaudoti kaip etaloniniai piratinėms audiokasetėms gaminti.
Masinė CD-DA tipo diskų gamyba prasidėjo 1982–1983 m., tačiau išpopuliarėjo jie tik keleriais metais vėliau. CD-ROM diskų specifikacija paskelbta 1984 m., tačiau dėl to, kad jie buvo neįrašomi, o pačių CD-ROM įrenginių kaina buvo labai didelė, jų gamyba ėmė populiarėti tik apie 1987–1988 m. (pirma kompaktiniuose diskuose platinta programa buvo 1987 m. išleista Microsoft Bookshelf).
Optinių diskų skersmuo ir talpa pasirinkta neatsitiktinai – norėta, kad į kompaktinį diską (CD), sutilptų vienas ilgiausių muzikinių kūrinių – Liudviko van Bethoveno „IX simfonija“. CD padarė perversmą pirmiausia muzikos industrijoje, nes buvo daug patogesnis ir tobulesnio garso už vinilinę plokštelę.
Fizinės charakteristikos
Kompaktinio disko duobutės matomos per mikroskopą.
Kompaktinio disko storis 1,2 mm. Pagamintas iš polikarbonato plastiko ir sveria 14-33 g.[2]
Disko paviršius padengtas plonu šviesą atspindinčiu metalo (aliuminio, rečiau aukso) sluoksniu. Šis padengtas apsauginiu lako sluoksniu.
Informacija į kompaktinį diską įrašoma duobučių pavidalu (jos sudaro spiralinį takelį, kurio pradžia yra disko viduryje).[3] Duobučių gylis ~100 nm, plotis 500 nm, o ilgis 850-3,5 μm. Takelio pradžia yra prie disko centro, pabaiga – palei kraštą.
Visų CD grotuvų išėjimuose gaunami analoginiai ir (arba) skaitmeniniai elektriniai signalai. Jie, prireikus, dar dekoduojami išoriniuose įrenginiuose, verčiami analoginiais atskirų garso ir vaizdo kanalų signalais, stiprinami ir siunčiami į atskirų stereokanalų garsiakalbius arba akustines sistemas ir displėjus.
Rašymo CD diskai
Rašymo CD diskai gali būti įrašomi vieną kartą (CD-R arba vienkartinio rašymo kompaktinis diskas) ir įrašomi daug kartų (CD-RW arba daugkartinio rašymo kompaktinis diskas). Įrašius duomenis į CD-R diską galima jį užverti arba palikti neužvertą – į neužvertą diską dar bus galima rašyti duomenis į likusią laisvą vietą, o į užvertą – ne, nors jame ir būtų likę laisvos vietos.[5]
