Klasicizmo architektūra – architektūros stilius, atsiradęs iš neoklasicizmo judėjimo XVIII a. antroje pusėje, pasibaigus baroko ir rokoko stiliams. Remiasi senovės Graikijos ir Romos imperijos architektūra[1].
Pavadinimas
Pavadinimas klasicizmas daugiausiai reiškia architektūros klasikinį stilių. Vokiečių kalboje naudojamas terminas (Klassizismus), Anglijoje ir Prancūzijoje – neoklasikinė architektūra. Termino neoklasikinė architektūra priskyrimas prie klasikinio stiliaus yra klaidingas, nes neoklasikinis menas prasidėjo nuo XIX a. pabaigos.
Istorija
Klasicizmas atsirado Prancūzijoje, kur pakeitė du šimtus metų vyravusį baroką. Klasikinė architektūra kilo iš dviejų šaltinių: baroko architektūros ir tuo metu egzistavusios racionalistinės tradicijos bei iš angliškojo dailės stiliaus (picturesque), siejamo su stiprėjančia Britanijos imperija.
Jau XVIII a. galima pastebėti europietiškoje architektūroje priešprieša baroko ir rokoko tendencijoms. Stipriausiai jis pasireiškė Britų salose paladianizme, kur barokas niekada nebuvo toks puošnus kaip kontinente. Klaudijaus Pero pastatyto Luvro sparnai, Berlyno rūmai, net Laterane šv. Jono Bazilika, suprojektuota (Alesandro Galilėjo), turi klasicizmo elementų.
Apie 1750 m. klasicizmas įsigalėjo architektūroje. Tam didelę įtaką turėjo miestų plėtimasis ir tokių visuomeninių statinių kaip teatrų, viešų vietų atsiradimas, kurie buvo kopijuoti iš agorų (Graikijoje) ir forumų (Romos imperijoje). XVIII a. 6–7 dešimtmečius klasikinė architektūra per kitas Europos valstybes, laikantis Graikiškos architektūros tradicijų reiškėsi ir vietinės mokyklos. Vokietijoje daugiau reiškėsi Karlo Frydricho Šinkelio mokykla, kuri laikėsi daugiau disciplinuotos ir lengvesnės struktūros.
Klasicizmas kai kuriuos kraštuose vėlyvajame egzistavimo laikotarpyje perėjo į ampyrą. Pasibaigus pagrindiniam klasicizmo laikotarpiui apie 1815 m. jis dar tęsėsi visą XIX a. XX a. klasicizmo tendencijos vadinamos neoklasicizmu.
_(cropped).jpg)
