Kinijos-SSRS santykių lūžis buvo diplomatinis konfliktas tarp Kinijos Liaudies Respublikos ir Tarybų Sąjungos. Konflikto užuomazgos - XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Konfliktas piką pasiekė 1969 metais ir tęsėsi iki pat XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigos.
Priešistorė
Pagrindas konfliktui atsirado dar XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, kai Kinijos komunistai, vadovaujami Mao Dzeduno, vienu metu ir kovojo su japonais, ir stengėsi atsilaikyti prieš Čiang Kaišeko nacionalistų partijos (Guomindano) spaudimą. Mao nekreipė dėmesio į Stalino ir kominterno patarimus, kaip vykdyti revoliuciją. SSRS rėmėsi darbininkų klase, o šioji Kinijoje buvo labai maža, taigi, Mao buvo labiau linkęs remtis valstiečiais.
Antrojo Pasaulinio karo metais Stalinas spaudė Mao Dzeduną sudaryti koaliciją su Čiangu ir kartu kovoti prieš Japoniją. 1945 m. viduryje Stalinas pasirašė Draugystės sutartį su Čiang Kai - šeku. Mao mandagiai priėmė Stalino patarimą, tačiau realybėje jo nesilaikė. Tuo metu Kinijoje imta kvestionuoti Maskvos kaip pasaulinio komunistų lyderio pozicija. Mao Dzedunas ėmė teigti, kad revoliuciniai judėjimai turi sekti Kinijos revoliucijos, o ne SSRS pavyzdžiu.
XX a. 6-ajame dešimtmetyje, Kinija, kurioje dirbo daugybė patarėjų iš SSRS, perėmė SSRS vystymosi modelį, todėl ėmė stiprėti sunkioji pramonė, rinkoje sumažėjo namų apyvokos ir kitų kasdienio naudojimo gaminių. Iš Mao idėjų apie Kinijos vystymosi perspektyvas atsirado Didžiojo šuolio kampanija.
Stalino mirtis 1953 m. sudarė sąlygas keistis politinei situacijai socialistinėse pasaulio valstybėse. Mao tikėjosi tapsiąs svarbiausiu komunistinio pasaulio lyderiu (todėl jis buvo labai nepatenkintas, kai naujieji SSRS lyderiai Georgijus Malenkovas ir Nikita Chruščiovas jam šio statuso nesuteikė). Šiuo laikotarpiu Kinijos-SSRS santykiai laikinai buvo pagerėję. 1954 m. Kinijoje apsilankė Nikita Chruščiovas, Kinijai buvo grąžinta Liušuno karinė jūrų bazė. Kinijai vykdant savo pirmąjį penkmečio planą, sovietai pasiūlė pagalbą 156-iose esminėse pramonės šakose bei pinigines paskolas, kurių bendra suma siekė 520 mln. rublių.
Tačiau ilgainiui Mao ėmė nebepatikti Nikitos Chruščiovo politika. Mao buvo nepatenkintas, kad Chruščiovas neigiamai atsiliepė apie Staliną savo 1956 m. XX-ame SSRS Komunistų partijos suvažiavime pasakytoje kalboje. Mao taip pat nepatiko, kai Chruščiovas atnaujino santykius su Josipo Broz Tito valdoma Jugoslavija.
1959 m. Chruščiovas susitiko su JAV prezidentu Dvaitu Eizenhaueriu. Tarybų sąjunga buvo susirūpinusi Kinijos Didžiojo šuolio programa, ir Chruščiovas siekė apraminti Vakarus. Šis Šaltojo karo periodas vadinamas santykių atšilimu. Tarybų Sajunga atsisakė savo ankstesnio įsipareigojimo padėti Kinijai vystyti branduolinius ginklus ir atsisakė paremti Kiniją jos pasienio konkflikte su Indija. Indija tuo metu palaikė vidutiniškai šiltus santykius su SSRS.
Šie įvykiai stipriai įžeidė Mao Dzeduną, jis ėmė vertinti Chruščiovą kaip pernelyg draugišką Vakarams. Tarybų sajungos požiūriu jie tai privalėjo daryti, norėdami išvengti tarptautinių konfliktų, kurie galėjo grėsti branduoliniu karu. XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje JAV ir Tarybų Sąjunga turėjo didžiulius branduolinio ginklo arsenalus, ir visais būdais stengėsi išvengti galimo karo.
Kitos lūžio priežastys buvo Kinijos vidinės problemos. Didžiojo šuolio kampanija patyrė fiasko. Todėl Kinijos komunistų partijoje atsirado priešinimasis Mao, atsirado žmonių, kurie siekė pašalinti jį nuo valdžios. Todėl Kinijos ir SSRS santykių pablogėjimas Mao buvo galimybė vaizduoti save, kaip visų kinų vadovą kovoje su Tarybų sąjunga, kurie tuo metu buvo vaizduojami, kaip išorinė priešiška jėga.
Raudonai pažymėtų valstybių vyriausybės palaikė SSRS, o geltonai pažymėtų – Kiniją, juodai pažymėtos valstybės nepalaikė nei vienos.
Polemika tarp dviejų partijų buvo netiesioginė, kol 1960 m. Rumunijos komunistų partijos suvažiavime įvyko tiesioginis konfliktas tarp Nikitos Chruščiovo ir Kinijos atstovo Peng Zheno. Chruščiovas Mao Dzeduną pavadino „nacionalistu, nuotykių ieškotoju ir nukrypėliu“. Kinai Chruščiovą pavadino revizoriumi ir išvadino jį „patriarchaliniu, arbitrariniu ir tironišku“. Chruščiovas pristatė aštuoniasdešimties puslapių raštą, kuriuo pasmerkė Kiniją.
1960 m. 81 komunistų partijos suvažiavime, Maskvoje, Kinijos delegacija stipriai konfrontavo su sovietų ir kitų šalių delegacijomis, tačiau galiausiai buvo pasiektas kompromisas, tačiau per 82 komunistų partijos suvažiavimą santykiai vėl pablogėjo.
1962 m. tarptautiniai įvykiai visiškai sugadino Kinijos ir SSRS santykius. Kinai ėmė stipriai kritikuoti Chruščiovą, kad jis pasitraukė iš Kubos raketų krizės.
Nuo lūžio prie konfrontacijos
Nuo 1965 m., kai Kinijos-SSRS santykių lūžis buvo viešai pripažintas faktas, santykiai tarp Kinijos ir SSRS buvo praktiškai nutrūkę. Kinija tuo metu palaikė glaudžius santykius tik su Albanija ir Indonezijos maoistų komunistų partija, kuri ilgainiui buvo sunaikinta, įvykdžius karinį perversmą 1965 metais. Kinijos-SSRS santykių lūžis tapo atvira konfrontacija tarp valstybių. 1967 m. sausio mėnesį Raudonieji Saugai užėmė SSRS ambasadą Pekine. Iki tol buvę prasti santykiai buvo visiškai įšaldyti.
Kinų- Tarybų sąjungos konfrontacija peraugo į konfliktą tarp valstybių. Diplomatiniai santykiai buvo visiškai nutraukti. Kinija iškėlė bendros sienos klausimą. XIX amžiuje, Rusiją valdant carui, Kiniją valdžiusi nusilpusi Čingų dinastija buvo priversta pasirašyti Kinijai nenaudingą sienos sutartį. Kiniją neiškėlė specifinių teritorinių reikalavimų, tačiau Tarybų sąjunga suprato tai, kad sienų sutartis buvo neteisinga. Tarybų sąjunga atsisakė diskutuoti šia tema.
Sekančiais metais Kinijoje Kultūrinė revoliucija pasiekė savo piką. Kai kuriose šalies vietose kilo pilietinio karo pavojus. Situacija buvo stabilizuota tik rugpjūčio mėnesį, kai Mao Dzedunas įsakė armijai stabilizuoti padėtį. Galiausiai didžiausios galimos grėsmės šalies viduje buvo neutralizuotos. Viena iš to priežasčių buvo tai, jog Mao suvokė, kad Kinija strategiškai izoliuota ir pažeidžiama.
1968 m. Tarybų sąjunga sustiprino savo karines pajėgas palei Kinijos sieną, ypač palei Sindziango provincijos sieną, kur buvo numalšintas separatistinis judėjimas. Nors 1964 m. Kinija susprogdino savo pirmąjį atominį ginklą, tačiau jos karinė galia tuo metu buvo nepalyginamai menkesnė, nei SSRS. Kinijos-Tarybų Sąjungos pasienio konfliktai pastoviai atsirasdavo iki pat 1969 m. Ginkluoti susirėmimai prasidėjo Usurio upėje Damanskio saloje.
Daugelis stebėtojų tuo metu pranašavo karą tarp Kinijos ir SSRS. JAV veteranas žurnalistas Harrison Salisbury netgi parašė knygą Artėjantis karas tarp Rusijos ir Kinijos.
1969 m. rugpjūtį Tarybų sąjungos šaltiniai prasitarė apie galimą smūgį Kinijos branduolinio ginklo gamyklai Lop Nor, kurioje buvo laikomi branduoliniai ginklai. Tačiau po 1969 m. susidūrimų abi šalys pasitraukė nuo galimos tolimesnės stiprios konfrontacijos. Rugsėjo mėnesį Kosyginas slapčia nuvyko į Pekiną ir derėjosi su Zhou Enlaijumi, tačiau nebuvo pasiektas joks ilgalaikis susitarimas.
Iki 1970 metų Mao Dzedunas suprato, kad jis negalės vienu metu kovoti su JAV ir SSRS bei vidine opozicija Kinijoje. Tais metais, nepaisant to fakto, kad pilnu pajėgumu vyko Vietnamo karas, o Mao stipriai kritikavo Jungtines Valstijas, Mao nusprendė, kad jei SSRS yra stipresnis priešas Kinijai dėl savo geopolitinio artumo, tai kaip atsvara galėtų būti bendradarbiavimas su JAV.
1971 m. Pekine apsilankė Henris Kissindžeris ir padėjo pamatą Ričardo Niksono vizitui į Kiniją 1972 m. vasario mėnesį. Nors Tarybų sąjunga buvo pasipiktinusi tačiau suorganizavo susitikimą su Niksonu ir taip sukūrė trišalį bendradarbiavimą tarp Pekino, Maskvos ir Vašingtono. Taip buvo užbaigtas sunkiausias laikotarpis Kinijos ir SSRS santykiuose.
Normalizacija
Kai SSRS 1985 m. į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas jis skatino atkurti stabilius santykius su Kinija. Jis sumažino Tarybų sąjungos karines pajėgas ties Kinijos siena ir pradėjo normalius ekonominius santykius, o klausimas dėl sienos buvo beveik pamirštas. Tarybų sąjungai pasitraukus iš Afganistano dar labiau sumažino įtampą tarp dviejų valstybių, nors ideologiniai nesutarimai, atsiradę XX a. 7-ajame dešimtmetyje, taip ir liko neišspręsti, todėl oficialūs santykiai tarp šalių komunistų santykių nebebuvo užmegzti iš naujo. Kadangi santykiai tarp Kinijos ir SSRS nebuvo tokie idealūs, JAV vyriausybė, kuriai vadovavo Ronaldas Reiganas, vertino Kiniją, kaip tam tikrą natūralų balansą prieš SSRS.
Kinijos vyriausybė oficialiai nevertino Garbačiovo reformų, kurios galiausiai privedė prie SSRS žlugimo, tačiau neoficialiai kinai Gorbačiovą vadino kvailu, nes jis pirmiausiai ėmėsi atlikinėti politinę, o ne ekonominę reformas, o Kinijoje Deng Ksiaoping ėmėsi daryti ekonomines reformas, o Kinijos komunistų partija išliko ir toliau stipri.
Reikšmė
SSRS žlugimas užbaigė Kinijos-SSRS santykių lūžį. Kinijos vyriausybė ėmė labiau bijoti JAV paramos Taivano nepriklausomybei, o ne masiškos SSRS intervencijos. Susilpnėjusi Rusija ėmė labiau bijoti NATO plėtros bei intervencijos į Jugoslaviją, o ne galimo karo su Kinija. Todėl Kinija ir Rusija sustiprino bendradarbiavimą, kad galėtų kovoti su JAV galia. 2005 m. įvyko Pirmosios bendros Kinijos ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų pratybos.
