625 m. pr. m. e. Kiaskaras per puotą išžudė skitų vadus ir susigrąžino valdžią. Jam valdant pertvarkyta kariuomenė – sudaryti atskiri lankininkų, ietininkų ir raitelių daliniai. Valdovas tęsė karą su Asirija: 614 m. pr. m. e. medai užėmė jos provinciją Arapą, sugriovė Ašūrą, 612 m. – sostinę Nineviją. 605 m. Kiaksaras su sąjungininku, Naujosios Babilonijos karaliumi Nabopolasaru, nukariavo ir pasidalijo Asiriją. Išleido savo dukterį Amitę už Nabuchodonosoro II. 590–585 m. kariavo su Lidija.[1] Karo metu užėmė šiaurės Mesopotamiją, Armėniją ir Mažąją Aziją iki Halio upės (prie jos 585 m. pr. m. e. gegužės 28 d. vyko svarbus Halio mūšis).
Netrukus po mūšio Kiaksaras mirė, sostą paveldėjo jo sūnus Astiagas. Kurdai Kiaksarą laiko savo protėviu.