PROFILBARU.COM

Kečujai

Gyventojų skaičius	10-11 mln.
Populiacija šalyse	Peru: 3,5 mln. Bolivija: 2,91 mln. Ekvadoras: 2,56 mln. Argentina: 0,055 mln. Čilė Kolumbija
Kalba (-os)	kečujų, ispanų
Vėliava
Religijos	katalikybė, inkų tikyba
Giminingos etninės grupės	aimarai, t. p., perujiečiai, boliviečiai, ekvadoriečiai

Vikiteka:	Kečujai

Kečujai (keč. Qhichwa runa) – tauta (ar giminiškų tautų santalka), gyvenanti Pietų Amerikoje, daugiausia Andų kalnuose. Vartoja įvairias kečujų kalbos tarmes. Kečujai gyvena daugiausia Peru, Bolivijoje ir Ekvadore, taip pat šiaurės vakarų Argentinoje (ypač Saltos, Chuchujaus prov.) bei šiaurės Čilėje. Dabar dauguma tikinčiųjų formaliai yra Romos katalikai.

Smulkiau skirstosi:

Ekvadore – Amazonijos kečujai (Napu runa), otavalai, salasakai, kanjariai;
Kolumbijoje – ingai, miškų ingai;
Peru – žemumų kečujai, aukštumų kečujai (huankai, čankai, činčai, kerai, takiliečiai (intika), amantaniečiai, ankarai);
Bolivijoje – koljai, kaljavajai.

Kečujų tauta susiklostė iš įvairių Senovės Peru civilizacijos tautų, kurias XV a. ėmė vienyti ar užkariauti Kusko valstybė, sukūrusi galingą Inkų imperiją (Tahuantisujų). Būtent šios imperijos laikais susiklostė būdinga kečujų kultūra. 1532 m. ispanams užkariavus Peru, kečujai ilgą laiką užkariautojams priešinosi, dalis nuo jų traukėsi į rytus, bet apie 1570 m. dauguma kečujų priėmė katalikybę, nors išsaugojo daug tradicinės tikybos bruožų. 1780 m. dalis kečujų surengė plačios apimties sukilimą (vad. Tupako Amaru), siekdami atkurti Inkų imperiją, tačiau jis buvo numalšintas. Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio daug kečujų, ieškodami uždarbio, ėmė keltis į didmiesčius (visų pirma – į Limą).

Pagrindiniai verslai – terasinė drėkinamoji žemdirbystė (augina bulves, gumbinius kiškiakopūsčius, gumbines nasturtes, uliukus, verpstinus, bolivines balandas, blyškiąsias balandas, slėniuose – kukurūzus, miežius, kviečius), ganyklinė gyvulininkystė (lamos, alpakos, kartais avys). Iki XX a. vid., kol pasirodė sunkvežimiai, kečujai lamas plačiai naudojo kaip nešulinius gyvūnus. Amatai: audinių verpimas (iš vilnos kalnuose, iš medvilnės slėniuose; verpia tiek vyrai, tiek moterys, tiek vaikai, o audžia paprastai vyrai; naudoja nesudėtingas audimo stakles), fetrinių kepurių, panamų gamyba, pynimas iš nendrių, lipdytinė keramika, kalebasų gamyba, medžio drožyba, auksinių ir sidabrinių papuošalų gamyba.

Kečujų gyvenvietės slėniuose kupetinės, kalnuose – padrikos. Būstas statomas iš nedegtų plytų, stačiakampio plano su dvišlaičiu stogu. Vienas kambarys skirtas gyvenimui, kitose patalpose – sandėliai. Vyrai vilki trumpas kelnes iki kelių, trumpą strukę ir naminės vilnos pončą. Galvą dengia plačia fetrine skrybėle, po kurią dažnai dedasi megztą kepurę (čiulą). Moterys dėvi keletą sijonų spalvotais apvadais, apatinis sijonas ilgesnis už viršutinius; taip pat nešioja vilnonį šalį (ljikliją), ties krūtine susegamą didoka sidabrine sege. Nešioja sidabrinius, metalinius, akmeninius, kaulinius, kriauklinius papuošalus. Dauguma kečujų tradiciškai vaikšto basomis arba avi odinius sandalus.

Kaimo bendruomenė daugiausia endogaminė, valdoma renkamo seniūno ir jo pagalbininko (varajoko). Santuoka neolokalinė. Iš tradicinių apeigų bene didžiausią reikšmę turi drėkinamųjų kanalų išvalymo šventė, vasaros saulėgrįžos metu švenčia Inti Raimi šventę, kartais atliekami lamų (ar jų kraujo) ir kiti aukojimai (prieš laukų darbus, statybas ir kt.). Gerbiamas viršukalnių, Motinos-Žemės (Pača Mamos) šventumas, išlikę šamanizmo bruožų, tradicinių mitų. Kečujai (su kaimyniniais aimarais) puoselėja tradicinę, inkų laikus menančią Andų muziką (huayno).^[1]