Kauno termofikacinė elektrinė – antroji pagal dydį Lietuvos termofikacinė elektrinė. Pagrindinė šilumos tiekėja Kauno mieste.[1]Lietuvos energetinės sistemos dalis.
Istorija
Pradžia
Plėtojantis Kauno pramonei ir statant naujus gyvenamuosius rajonus, matyta, kad Petrašiūnų šiluminė elektrinė greitai nepajėgs aprūpinti miesto šilumos energija.
1967 m. gruodžio 28 d. Vyriausioji energetikos ir elektrifikavimo valdyba prie LTSR Ministrų Tarybos įsakymu Nr. 864 sudarė komisiją naujos Kauno termofikacinės elektrinės statybos aikštelei parinkti. 1968 m. sausio 8-12 d. komisija svarstė „Promenergoprojekt“ Baltarusijos skyriaus parinktus aikštelės variantus.
Nauja Kauno termofikacinė elektrinė turėjo tiekti šilumos energiją miesto šiaurės – rytų rajono pramonės įmonėms ir miesto vakarinėje bei šiaurės vakarinėje dalyje statomiems gyvenamiesiems kvartalams. Projektavimo instituto darbuotojai, ištyrę visą rajoną, pasiūlė tris elektrinės vietos variantus. Pirmoji aikštelė buvo numatyta pramoniniame šiaurės – rytų rajone prie automagistralės Vilnius-Kaunas ir Ateities plento sankryžos. Antroji buvo siūloma ant Kauno marių kranto. Nors pagal techninius ir ekonominius rodiklius ji buvo tinkamiausia, tačiau miesto vadovaujančios organizacijos jo nepasirinko dėl per didelės aplinkos taršos dūmais ir mazuto sandėliavimo šalia miesto poilsiavietės. Trečioji aikštelė buvo numatyta Naujasodžio kaimo 130 ha plote, kurį iš šiaurės ribojo Vilniaus-Kauno automagistralė, rytuose – Ateities plentas, pietuose – naujai suprojektuotas Taikos prospektas, vakaruose – miškas.
Vėliau projektuojant atliktas tyrimas parodė, kad trečioje aikštelėje nebūtų įmanoma sutalpinti visų elektrinės objektų. 1968 m. kovo 1 d. komisija, kuriai vadovavo LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Aleksandras Drobnys, dalyvavo Miškų ūkio ir miško pramonės ministras A. Matulionis, Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos viršininko pavaduotojas Antanas Gruodis, Statybos reikalų komiteto pirmininkas A. Tatarinavičius, Kauno miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas J. Šerys ir kiti darbuotojai, pasirinko trečiąją aikštelę su pataisa, kad mazuto ūkis bus iškeltas už aikštelės ribų ir įrengtas tarp statomos Naftos bazės, Taikos prospekto ir Ateities gatvės. Komisija taip pat aptarė magistralinių tinklų ir geležinkelio susikirtimo su Taikos prospektu problemas.
Parinktos aikštelės sanitarinėje zonoje (500 metrų spinduliu nuo būsimos elektrinės kamino) buvo Biruliškių, Vieškūnų ir Naujasodžio kaimai, Kauno miško pramonės ūkio Biruliškių girininkijos ir kolūkio žemės. Iš viso sanitarinėje zonoje buvo 38 sodybos, kurias reikėjo nukelti, sumokėti už pastatus ir sodinius bei gyventojams suteikti gyvenamąjį plotą. 1968 m. kovo 13 d. Kauno miesto vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 134 ši aikštelė paskirta elektrinei statyti.
Projektas
1968 m. gruodžį suformuluota elektrinės statymo projekto užduotis, kurios priede nurodyta, kad pirmos eilės elektrinė galia bus 160 MW, o šiluminė – 120 t/val garo ir 450 Gcal/val karšto vandens. Pagrindinis kuras – mazutas, rezervinis – dujos. 1969 m. kainomis bendros statybos išlaidos turėjo sudaryti 58 613,74 tūkst. rublių; iš jų gamybinės paskirties objektams – 48 119,61 tūkst. rublių (iš jų statybos – montavimo darbams – 29 437,95 tūkst. rublių). Po daugelio pataisymų TSRS Energetikos ir elektrifikacijos ministerija patvirtino galutinę elektrinės statybos kainą – 51 880 tūkst. rublių; iš jų gamybinės paskirties objektams – 41 420, o statybos – montavimo darbams – 26 630 tūkst. rublių. Projekte buvo numatyta, kad metinė elektros energijos gamyba sieks 960 tūkst. MWh, elektrinėje dirbs 476 darbuotojai.
Elektrinės įjungimo į energetikos sistemą projektą parengė „Energosetjprojekt“ instituto Kauno skyrius. Elektrinės aikštelėje numatyta sumontuoti atvirą 110 kV pastotę su dviem pagrindinėmis ir viena rezervine šynų sistema. Pastotė turėjo būti sujungta 110 kV linijomis su Kauno hidroelektrine ir Kauno 330/110/10 kV pastote.
Pagrindiniame korpuse turėjo būti 42 m pločio mašinų salė ir 39 m pločio katilinė. Mašinų salės perdenginius, sienų užpildymus, įrenginių pamatus ir kolonas numatyta surinkti iš gelžbetoninių konstrukcijų. Pagrindinio korpuso pamatus – iš monolitinio gelžbetonio. Elektrinės statybos projektinę užduotį TSRS Energetikos ir elektrifikacijos ministerija patvirtino 1969 m. gruodžio 30 d.
Statyba
1970 m. rugpjūčio 6 d. TSRS Valstybinio plano komisija išdavė leidimą statyti. 1971 m. birželio 1 d. pradėta statyti.
1971 m. vyko parengiamieji darbai, iš statybų aikštelės iškeldinti gyventojai. Statybų generaliniu rangovu paskirta „Sevenergostroj“ tresto Lietuvos VRE statybos valdyba. Elektrinę statė ir montavo Energetikos objektų statybos Lietuvos valdyba, tresto „Sevzapenergomontaž“ montavimo aikštelė, tresto „Gidroelektromontaž“ Minsko statybos valdyba, „Belenergomontažizoliacija“ valdyba, „Sevteplornontaž“ valdyba; „Sevenergosantechmontaž“ valdyba.
1972 m. iš centralizuotų lėšų pradėtas statyti Kauno TE paleidžiamasis kompleksas Nr.1, statybos bazė ir kai kurie kiti objektai. Pakloti dūmtraukio pamatai, pastatytas, vandens šildymo katilinės pastatas, buitinės ir skirstomųjų įrenginių patalpos, sumontuotas PTVM-100, 100 Gcal/val našumo vandens šildymo katilas su individualiu metaliniu dūmtraukiu, sumontuoti katilinės elektriniai įrenginiai, katilo kontrolės prietaisai. Mazuto ūkyje įrengti bakų pagrindai ir lietaus kolektorius. Nuo katilinės iki teritorijos pastatyta technologinių vamzdynų estakada, sumontuoti šiluminių išvadų vamzdynai bei dujotiekio linija, nutiestas asfaltuotas kelias nuo Mokyklų gatvės (dab. Vinco Krėvės prospektas) į elektrinę. Sumontuoti du 600 mm skersmens vamzdynai nuo vandens šildymo katilinės iki teritorijos.
1972 m. gruodžio 28 d. sovietinis planas iš esmės įvykdytas, valstybinė komisija paleidžiamąjį kompleksą Nr. 1 leido pradėti eksploatuoti. Šį kompleksą sudarė vandens šildymo katilinė, kurioje pagaminta šilumos energija buvo tiekiama Kauno miestui, kabeliniai kanalai ir tuneliai, technologinių vamzdynų estakados, dujotiekis ir dujų skirstykla, laikinas elektros energijos tiekimo ūkis bei kiti objektai.
1973 m. kovo 30 d. TSRS Energetikos ir elektrifikacijos ministro įsakymu Nr.119 Kauno termofikacinė elektrinė nuo 1973 m. balandžio 18 d. įtraukiama į veikiančių įmonių skaičių su savarankišku balansu. Petrašiūnų VRE prijungiama prie Kauno TE ir netenka savo juridinių teisių.
1973 ir 1974 m. elektrinė statyta toliau. Šiame statybų etape baigti pagrindinio korpuso karkaso, turbogeneratoriaus PT-60-130 pamatai, išbetonuota turbogeneratoriaus T-100 apatinė pamatų plyta, sumontuoti pirmojo ir antrojo energetinių katilų pamatai, išbetonuotos pamatinės grindys nuolatinei sekcijai, sumontuoti termofikacinės siurblinės pamatai. Baigtas statyti 150 m aukščio dūmtraukis, cheminio vandens valymo pastato karkasas, stogas, įstatyti langai. 1973 m. rugsėjo 17 d. pradėtas eksploatuoti vandens šildymo katilas Nr.2, o gruodžio 29 d. – mazuto bakas Nr.1.
1974 m. baigtos statyti mazuto ūkio išpylimo estakados, siurblinė, sumontuotas mazuto bakas Nr. 2, abu bakai padengti šilumine izoliacija, išbetonuotas aušintuvės baseinas, atlikta hidroizoliacija ir pamatai po karkasu, sumontuotas administracinio – pagalbinio korpuso karkasas. 1973–1974 m. statybos planas buvo įvykdytas, o pagrindinių fondų atidavimo planas dargi viršytas.
Pirmajam energetiniam blokui gauti svarbiausi įrenginiai – garo katilas Nr. 1 BKZ-420-140 NGM-3 (vietoje BKZ-320-140i GM), vieno būgno, su vertikaliais natūralios cirkuliacijos vandens vamzdžiais. Katilas pritaikytas deginti mazutą ir dujas. Jo našumas – 420 t/h, perkaitinto garo slėgis – 140 kg/cm², temperatūra – 560 °C, maitinančio vandens temperatūra – 230 °C. Katilo vandens tūris -130, garo tūris – 87, kūryklos tūris – 1427 m³. Pagalbiniai įrenginiai – pūtimo ventiliatorius VDN-25X2 tipo, jo našumas – 437 000 m³/h oro, slėgis – 712 kg/m², 980/745 aps/min, elektros variklis P-1600 kW. Traukos ventiliatorius DOD-28,5 tipo, jo našumas – 641 000 m³/h, slėgis – 388 kg/m², 595 aps/min, elektros variklis P=1200 kW. Du regeneratyviniai oro šildytuvai RVP-54-2 tipo, 5400 mm skersmens. Katilas pagamintas 1974 m. Barnaulo katilų gamykloje. Jo kokybė buvo bloga ir daug ką reikėjo taisyti patiems.
Turbina Nr. 1 pagaminta 1974 m. Leningrado gamykloje, LMZ PT-60/130/13 tipo, 60 MW galios, 3000 aps/min, garo slėgis – 130 kg/cm², temperatūra – 565 °C. Turbina turi vieną gamybinį 10-16 kg/cm² bei vieną termofikacinį 0,7-2,5 kg/cm² garo tiekimą. Pagal sutartį ją buvo numatyta gauti 1974 m., tačiau dėl gamyklos kaltės ji nebuvo baigta gaminti ir gauta tik 1975 m. pirmajame ketvirtyje. Generatorius: TVF-63-2 tipo, 78 750 kVA galios, 6,3 kV įtampos. Pagamintas Sankt Peterburgo gamykloje „Elektrosila“.
Transformatorius TRDCN-80 000/110-69 tipo, pagamintas Maskvos Kuibyševo elektros gamykloje, trifazis, su skaidyta apvija, įtampa reguliuojama esant apkrovai. Galia – 80 000 kVA, įtampa – 110/6,3 kV, aušinamas alyva su priverstine cirkuliacija. Maitinimo siurblys PE-580-185-2 tipo, našumas – 580 m³/n, elektros variklis P=4000 kW. Deaeratorinis įrenginys 6 kg/cm² slėgio, turintis dvi DSP-500 tipo kolonėles, 500 m³/h našumo. 1975 m. buvo baigti pagrindinio korpuso statybos darbai, sumontuotas pirmasis energetinis katilas ir pirmoji turbina su visais pagalbiniais įrenginiais.
1975 m. gruodžio 22 d. užkurtas pirmasis garo katilas, o gruodžio 24 d. rytą prasuktas 60 MW elektrinės galios turboagragatas. 1975 m. gruodžio 27 d. 18 val. 30 min. pirmasis (60 MW galios) Kauno termofikacinės elektrinės turboagragatas buvo įjungtas į tuometinę Šiaurės Vakarų elektros energetinę sistemą. 1975 m. gruodžio 30 d. Valstybinė komisija pasirašė pirmojo energetinio bloko (garo katilo ir turboagregato su pagalbiniais įrenginiais) priėmimo aktą. [2]
Antrasis blokas
1976 m. dirbta, siekiant pradėti eksploatuoti antrą bloką. Sumontuotas pagrindinis pastatas, antrosios turbinos pamatai ir aikštelės apie ją. Baigta termofikacinė siurblinė. Pagrindiniame korpuse sumontuotas antrasis BKZ-420-140 NGM-3 energetinis katilas su visais pagalbiniais įrenginiais. Mašinų salėje sumontuota garo turbina Nr.2 ir generatorius. Įrengta antroji turbina buvo termofikacinė, T-100/120-130-3 tipo, 110 MW galios, 3000 aps/min, 130 kg/cm² garo slėgio, 565 °C darbinės temperatūros, su dvejais garo tiekimais apšildymui (0,6-2,5 ir 0,5-2,0 at). Įrengtas kondensatorius – KG-6200-3 tipo. Sumontuoti du pagrindiniai EP-3-2 ežektoriai, aukšto ir žemo slėgio šildytuvai, du kondensato siurbliai KSV-320-160, du PSG-2300-2-8 tipo vandens šildytuvai ir kiti įrenginiai. Ši turbina pagaminta Uralo variklių gamykloje.
Generatorius Nr.2 buvo TVF-120-2UZ tipo, aušinamas vandeniliu, pagamintas „Sibelektrotiažmaš“ gamykloje. Jo aktyvi galia P=100 000 kW, S=125 000 kVA, įtampa – 10,5 kV.
Transformatorius buvo TRDCN – 125000/110-74 VI tipo, pagamintas Zaporožė transformatorių gamykloje, trifazis, skaidyta apvija, reguliuojamos įtampos. Jo galia – 125 000 kVA, įtampa – 110/10,5 kV. Sumontuotas transformatorius elektrinės reikmėms. 1976 m. Valstybinės komisijos nutarimu antrasis 100 MW galios energetinis blokas pradėtas eksplotuoti gruodžio 28 d. Tuomet pasiekta elektrinės projekte numatyta 160 MW galia.
TSRS Energetikos ir elektrifikacijos ministras 1978 m. lapkričio 30 d. įsakymu paskyrė valstybinę komisiją, kuri turėjo leisti pradėti eksploatuoti Kauno termofikacinę elektrinę. Komisiją sudarė visų elektrinę stačiusių ir montavusių organizacijų vadovai, miesto organizacijų ir Kauno TE vadovaujantys darbuotojai. Komisijai pirmininkavo Vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikacijos valdybos viršininkas Vladas Grigaravičius. 1979 m. balandžio 19 d. nutarta elektrinę pradėti eksploatuoti, o po balandžio 24 d. priėmimo aktą patvirtino TSRS Energetikos ir elektrifikacijos ministro pavaduotojas Justinas Nekrašas.
1981 m. TSRS Ministrų Taryba už naują statybos būdą grupei darbuotojų paskyrė valstybines premijas. Tarp laureatų buvo ir Kauno TE statę darbuotojai: „Sevzapenergomontaž“ brigadininkas Bronius Svaldenis, Energetikos objektų statybos Lietuvos TSR valdybos „Litovenergostroj“ vyriausiasis inžinierius Vidmantas Bakšys ir Kauno TE direktorius Vladas Kučinskas. [3]
Plėtra
Kauno TE išplėtimo antrą etapą techniškai ir ekonomiškai pagrindė „VNIPI energoprom“ Baltarusijos skyrius, o TSRS Energetikos ir elektrifikacijos ministerija 1974 m. gruodžio 19 d. sprendimu patvirtino. LTSR Vyriausioji gamybinė energetikos ir elektrifikacijos valdyba 1976 m. lapkričio 30 d. patvirtino Kauno TE išplėtimo projektinę užduotį. Numatyta pastatyti du PTVM-100 vandens šildymo katilus, įjungti juos į bendrą dūmtraukį, išplėsti esamą vandens šildymo katilinę, termofikacinę siurblinę, pastatyti papildomus pirmo ir antro pakėlimo siurblius, centrines remonto dirbtuves, autogaražą, išplėsti 110 kV pastotę.
Jau 1979 m. liepos mėn. prasidėjo elektrinės plėtimo darbai. Statė Energetinių objektų statybos LTSR valdyba „Litovenergostroj“ su savo senais subrangovais. 1980 m. rugsėjo 30 d. pradedamas eksploatuoti 100 Gcal/h našumo trečias vandens šildymo katilas (PTVM-100), o 1981 m. rugsėjo 29 d. – toks pat ketvirtasis katilas. 1983 m. rugsėjo 9 d. užbaigiama jungtinė sąmata 2334 tūkst. rublių sumai (iš jų statybos – montavimo darbams – 1456 tūkst. rublių).
Elektrinės statyba tuo nesibaigė. 1980 m. gruodžio mėn. „VNIPI energoprom“ Baltarusijos skyrius parengė Kauno šilumos tiekimo schemą 1990 metams. Tame darbe buvo aptartos ir tolesnės miesto šilumos šaltinio – Kauno TE plėtimo problemos. Schemoje 1990 m. numatytos šiluminės apkrovos karštu vandeniu – 1350 Gcal/h ir garu – 250 t/h, o Kauno TE antrosios eilės galia karštu vandeniu sudarė tik 530 Gcal/h. Tuo tarpu jau 1980–1981 m. žiemą per didžiausius šalčius šilumos reikėjo 450 Gcal/h ir iki 1983 m. esanti elektrinės galia turėjo būti visiškai išnaudota. Be to, turint tik du energetinius katilus (dviem turbinoms), elektrinė dirbo nepatikimai.
1982 m. institutas pateikė Kauno TE išplėtimo trečio etapo projektą, pagal kurį numatyta pastatyti trečią 420 t/h galios energetinį katilą ir boilerinę. Tada šiluminė galia sudarytų karštu vandeniu 750 Gcal/h (padidėtų 220 Gcal/h). Pagrindinis kuras – mazutas, rezervinis – dujos. Mazuto ūkyje numatyta pastatyti ketvirtą 10 000 m³ talpos mazuto rezervuarą, išplėsti siurblinę, pastatant vieną papildomą mazuto šildytuvą. Sąmatinė TE išplėtimo suma – 7979 tūkst. rublių.
1983 m. balandžio 1 d. pradėti trečio etapo elektrinės plėtra. Ypač sparčiai statyta 1984 m. – katilinėje sumontuotas trečiasis energetinis katilas (toks pat, kaip ir du pirmieji), mašinų salėje – trečiasis maitinimo siurblys, elektrinės reikmėms transformatorius bei pastatyta cheminio vandens valymo pastato papildoma dalis. 1984 m. gruodžio 27 d. valstybinė komisija leido pradėti eksploatuoti trečią energetinį katilą.
1986 m. priimtas Kauno termofikacinės elektrinės plėtimo ketvirtos eilės projektas, kuriame numatyta, kad šiluminės apkrovos 1990 m. sudarys 1200 Gcal/h karštu vandeniu ir 150 Gcal/h garu. Šioms apkrovoms pasiekti pagal patvirtintą šilumos tiekimo schemą pastatyti trys vandens šildymo katilai KVGM-180 degins dujas, o mazutas nuspręstas deginti tik kaip rezervinis kuras. Visa ketvirtos eilės išplėtimo kaina (1969 m. kainomis) – 17,5 mln. rublių, iš jų statybos – montavimo darbams – 13,4 mln. rublių.
1988 m. pastatytas antrasis 180 metrų aukščio elektrinės kaminas. Prie jo prijungti ir visi kiti veikiantys energetiniai ir vandens šildymo katilai. 1988 m. pagaminta daugiausia elektros energijos (892 000 MWh) per visą elektrinės eksploatavimo laikotarpį.
Kauno TE tapo didžiausia ir svarbiausia Kauno ir energetinio rajono elektrinė. Petrašiūnų elektrinėje likviduojant pasenusius įrenginius (katilus, turbinas), Kauno TE elektrinės galia po truputi mažėjo, tačiau šiluminė galia didėjo, ir ji tapo pagrindine šilumos tiekėja Kauno pramonei ir gyventojams. [4]
Eksploatacija
1991 m. pastatyta nauja vandens šildymo katilinė, pradėtas eksploatuoti 180 Gcal/h galios vandens šildymo katilas.
1994 m. įrengta kompiuterinė informacinė valdymo sistema, suteikianti galimybę stebėti techninius parametrus ir atlikti įvairias elektrinės darbo režimų analizes. Pagerintos darbuotojų, ypač budinčio personalo, darbo sąlygos. Sutvarkyta ir apželdinta teritorija, pakeisti inžineriniai tinklai, naujai perklota kelių danga, suremontuotos gamybinės bei administracinės patalpos.
1995 m. sumontuotas ir pradėtas eksploatuoti 40 MW galios elektrodinis garo katilas. [5]
2003 m. kovo 31 d. pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartis su UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ dėl Kauno energija filialo „Kauno elektrinė“ pardavimo bei šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis, reglamentuojanti šilumos tiekimą AB „Kauno energija“ 15 metų. „Gazprom” įsipareigojo iki 2005 m. pabaigos investuoti 135 mln. litų ir padidinti elektrinės galingumą 80 MW. Tačiau 2003 m. birželį nugriaudėjęs sprogimas sugriovė elektrinės dūmtakį, dėl to atsakomybė teko tuometinei operatorei „Kauno energijai“.[6] Iš pastarosios naujieji elektrinės savininkai pareikalavo atlyginti 3 mln. litų dydžio patirtą žalą. Bet, kai nebuvo įvykdytas investicijų planas, investuoti buvo tik 7 mln. Lt, tai pasirodė veiksmingas argumentas, kad nebūtų nutraukta sutartis.
„Gazprom“ nustatyta dujų kaina Kauno termofikacinei elektrinei 2007 m. nesiekė 150 USD (apie 394 Lt) už 1000 m³, kai kitiems Lietuvos pirkėjams kainavo apie 211 USD (apie 555 Lt) už 1000 m³. Kaunas iki 2008 m. buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos miestų, kur centralizuotai tiekiamos šilumos kaina nesikeitė ir buvo viena mažiausių Lietuvoje.
2012 m. rugsėjį pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią AB „Gazprom“ valdytas akcijas įsigijo UAB „Clement Power Venture“. Nuo 2016 m. vasario 100% akcijų paketas priklauso įmonei „Energy Capital Holdings PTE“ (Singapūras).
2017 m. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija konstatavo, kad Kauno termofikacijos elektrinės bendras finansinio pajėgumo rodiklis yra mažesnis nei nustatyta žemutinė riba, o nuosavo ir įstatinio kapitalo santykis neatitinka akcinių bendrovių įstatymo reikalavimų todėl elektrinei sustabdyta tiekimo licencija.[7]
Pavadinimai
Nuo 1971 m. – Kauno termofikacinė elektrinė.
Nuo 1995 m. specialiosios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ filialas „Kauno elektrinė“.
1997 m. rugpjūčio 15 d., reorganizavus SPAB „Lietuvos energija“ ir šilumos ūkį bei jo valdymą perdavus savivaldybėms, „Kauno elektrinė“ tapo SPAB „Kauno energija“ filialu.
2003 m. kovo 31 d. savininku tapo UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“.
Nuo 2003 m. gruodžio 31 d. elektrinę eksploatuoja UAB „Energijos sistemų servisas“.
