Išskiriamos dvi pagrindinės tarmių grupės: vakarų katalonų ir rytų katalonų. Viena svarbiausių katalonų kalbos savybių yra gomurinio priebalsio ll naudojimas: la lluna (la lune), la llengua (la langue), la lliço (la leçon), la llet (le lait), un llibre (un livre), Lleida (Lérida) ir kt. Kita savybė – katalonų kalboje kirčiuota balsė yra žodžio gale. Iš lotyniško žodžio vinum prancūzų kalboje kilo le vin, katalonų – el vi; bonum (lot.) prancūziškai bon, kataloniškai – bo. Katalonų kalbos žodyne yra daug oksitanų, ispanų ir prancūzų kalbų kilmės žodžių.
Istorija
Katalonų kalba yra savarankiška kalba, kuri tiesiogiai išsivystė iš liaudies lotynų kalbos, kuria kalbėjo romėnų kolonistai Taragonos mieste[4]. Katalonų kalbos pavadinimas kilo iš nedidelės Katalonijos kunigaikštystės gyvavusios viduramžiais Iberijos pusiasalio šiaurės rytuose arba tarp dabartinės Katalonijos šiaurinės bei Prancūzijos pietinės dalių. Katalonų kalba ypač plačiai buvo paplitusi 1137–1749 metais, bei buvo Aragono karalystės oficiali kalba.
