Kastilijos karalystė (isp. Reino de Castilla – pilių kraštas) – Ispanijos istorinė valstybė.
Istorija
Pirmąkart teritorija tarp dabartinės Burgoso provincijos ir Kantabrijos kalnų Kastilija ("pilių šalimi"[1]) pavadinta apie 800 m. Šalis IX a. išsiplėtė, tačiau vis dar apėmė keletą nesusijusių viena su kita grafysčių, kurių valdytojus skirdavo Astūrijos ir Leono karaliai. X a. Fernanas Gonzalezas (m. 970 m.) grafystes suvienijo į vieną – Kastilijos grafystę, jos centru tapo Burgosas. XI a. iš maurų buvo atimtos ir prijungtos žemės iki Duero upės. Grafas Ferdinandas I Kastilietis (valdė 1035–1065 m.) pirmasis 1035 m. pasiskelbė Kastilijos karaliumi[2], jam valdant prasidėjo žygiai į pietus, į teritoriją iki Andalūzijos, kuri vėliau vadinta Naująja Kastilija. 1072–1157 m. Kastilija buvo susivienijusi su Leono karalyste, tačiau vėliau vėl atsiskyrė.[1] Valdant Leono ir Kastilijos karaliui Alfonsui VI (1072–1109 m.) ir Alfonsui VII (1126–1157 m.), ji vyravo Ispanijoje.
Kastilijos plėtrą pristabdė musulmonų Almoravidų (nuo 1086 m.) ir Almohadų (nuo 1146 m.) įsiveržimai. 1188 m. Kastilijos karalius Alfonsas VIII privertė atskira valstybe tapusio Leono karalių prisiekti ištikimybę. Karalius Ferdinandas III 1230 m. paveldėjo Leono sostą, abi karalystės buvo galutinai suvienytos. XIII a. Kastilija tapo vienu Pirėnų pusiasalio kultūros centrų, 1208 m. įkurtas universitetas. Švietimo plėtrą ypač rėmė Alfonsas X Išmintingasis (1257–1284 m.). XIII a. Kastilijoje atsirado kortesai. 1383–1385 m. Kastilija nesėkmingai mėgino prisijungti Portugaliją.
Politinę galią pavyko dar labiau sustiprinti XV a.: 1412 m. Kastilijos kilmės dinastija ėmė valdyti Aragono karalystę, abiejų kraštų diduomenės suartėjo, o 1469 m. Kastilijos karalienė Izabelė I ištekėjo už Aragono karaliaus Ferdinando Kataliko ir 1479 m. sudaryta abiejų karalysčių unija davė pradžią vieningos Ispanijos karalystės susikūrimui.[3] 1512 m. Kastilija aneksavo ispaniškąją Navaros karalystės dalį ir taip susiformavo modernioji Ispanijos valstybė.[1]
Šaltiniai
