Kardinolais dvasininkai Romoje pradėti vadinti VI a., šiuolaikinis kardinolo statusas įsigaliojo popiežiaus Pijaus V laikais (1566–1572 m.). Nuo 1059 m. kardinolai turi išskirtinę popiežiaus rinkimo teisę, nuo 1150 m. renkasi į Kardinolų kolegiją, kuriai vadovauja kolegijos dekanas. Kardinolą popiežius skiria iš dvasininkų, turinčių kunigystės šventimus. Jeigu paskirtasis neturi vyskupo šventimų, jam priklauso teisė juos gauti.[1]
Popiežiaus paskirti, bet, dažniausiai dėl nepalankios politinės padėties nepaskelbti kardinolai vadinami in pectore („širdyje“).
Kardinolų pareigos
Į kardinolų pareigas įeina dalyvavimas Kardinolų kolegijos susirinkimuose, taip pat patarti popiežiui individualiai arba kardinolų kolegijoje. Be to, kardinolai paprastai turi kitų pareigų – vadovauja vyskupijai arba arkivyskupijai, užima pareigas kurijoje. Kardinolas dirba Romos kurijoje arba vadovauja partikuliarinėms, dalinėms bažnyčioms, jose reziduoja.
