Kanchobaliai (isp. Q’anjob’al, Kanjobal) – indėnų (majų) tauta, gyvenanti šiaurės vakarų Gvatemaloje, Kučumataneso kalnagūbrio šlaituose ir slėniuose (daugiausia Huehuetenango departamente). Populiacija ~160 tūkst. žmonių (XX a. II pusėje – 115 tūkst.). Kanchobalių kalba priklauso majų kalbų šeimai; taip pat dalis kalba ispaniškai. Tikintieji – katalikai.
Iki ispanų užkariavimo buvo sukūrę valstybinių darinių. Pagrindinės kanchobalių gyvenvietės: San Chuan Iškojus (Yich K’ox), San Pedro Soloma (Tz’uluma’), Santa Eulalija (Jolom Konob’) ir Santa Krus Bariljasas (Yal Motx).
Tradicinis verslas – rankinė lydiminė žemdirbystė (auginami kukurūzai, pupelės, moliūgai, vaisiai ir daržovės). Laiko naminius paukščius, kiaules, kartais galvijus, aukštikalnėse – avis. Verčiamasi medžiokle, rankiojimu. Išvystyti amatai: puodininkystė (ypač Akatano savivaldybėje), rankinis audimas, pynimas, muzikos instrumentų gamyba ir kt. Bendruomenės pasiskirsčiusios darbais, tarpusavyje prekiauja. Dabar kanchobaliai dažnai uždarbiauja kavos plantacijose.
Būstas ir drabužiai panašūs į kitų kalnų majų: būstas stačiakampio plano, vienos ar dviejų patalpų, su dvišlaičiu šiaudiniu stogu. Įrengiama atvira veranda, kur laikomi rąstai ir ūkio rakandai. Vyrų apranga kreolinė, tebenešioja raudonas arba mėlynas austas juostas, raudonas kaklaskares, tamsiai rudas arba juostuotas serapes. Moterys nešioja ilgus klostuotus sijonus, baltus marškinius, uipilius su raudonais, mėlynais ir geltonais raštais, plačias juostas, stačiakampes raštuotas skaras.
Tradicinė šeima didžioji, santuoka patrilokalinė. Paplitusi nuotakos išpirka, naujavedžių gyvenimas nuotakos šeimoje. Pasitaiko poligamijos atvejų. Esti gimininiai klanai, bendruomenės daugiausia endogaminės. Išlikusi senoji mitologija, tautosaka, gerbiamos protėvių, kalnų, kryžių, lietaus, vaisingumo, bendruomenės globėjų („laiko sergėtojų“) dvasios. Katalikiškų švenčių metu vyksta eisenos, teatralizuoti šokiai, vaidinimai. Paplitęs raganavimas, nagualizmas.[2]
Šaltiniai
