1937–1939 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir vadovavo karių chorui. 1939–1944 m. Šiaulių muzikos mokykloje mokėsi vargonuoti (dėst. Juozas Karosas), griežti altu (dėst. Povilas Matiukas), skambinti fortepijonu (dėst. I. Prielgauskas ir Julius Gaidelis) ir muzikos teorijos disciplinų (dėst. J. Karosas). Mokydamasis griežė altu mokyklos moksleivių styginių orkestre (dirigentas J. Karosas) ir miesto muzikinio teatro simfoniniame orkestre (dirigentas Petras Armonas).
1949–1952 m. studijavo kompoziciją Leningrado N. Rimskio-Korsakovo valstybinės konservatorijos aspirantūroje (prof. V. Vološinovo klasė). 1954 m. apgynė kandidatinę disertaciją „Lietuvių liaudies daina kai kurių lietuvių tarybinių kompozitorių simfoninėje kūryboje“, o 1972 m. – daktaro disertaciją „Akordo sandaros klausimu“. J. Juzeliūnas tyrinėjo lietuvių muzikos folklorą, sudarė jo klasifikavimo sistemą pagal melodijų atraminius tonus; taip pat tyrinėjo neeuropines muzikos kultūras, tuo tikslu lankėsi Afrikos ir Azijos šalyse.
Nuo 1948 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, 1954–1966 m. – valdybos pirmininko pavaduotojas, vėliau – valdybos tarybos narys. Nuo 1957 m. – Kompozicijos katedros docentas, nuo 1970 m. – profesorius, 1992–1995 – Kompozicijos katedros vedėjas, išugdė apie 50 kompozitorių. 1991–1995 m. buvo Lietuvos mokslo tarybos narys.
Nuo 1988 m. – Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys ir veiklus dalyvis, vėliau – Sąjūdžio seimo tarybos narys, dirigavo Sąjūdžio mitinguose. Buvo komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti (nuo 1991 m. Represijų Lietuvoje tyrimo centras) tarybos pirmininkas, 1989–1991 m. – Sovietų Sąjungos liaudies deputatas. 1992–1993 m. Vyriausiosios rinkimų komisijos narys.[1]
1954 m. suteiktas nusipelniusio meno veikėjo, 1966 m. – liaudies artisto garbės vardai, 1991 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline premija, 1996 m. – Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
Išgarsėjo nuosaikiai modernios kalbos simfonine siuita „Afrikietiški eskizai" (1961 m.). Nuo to laiko jis kūrė originalią harmonijos sistemą, kurią diegė naujai rašomuose kūriniuose: simfoninėje poemoje „Pelenų lopšinė“ (1963 m.), Koncerte smuikui, vargonams ir kameriniam orkestrui (1963 m.), Simfonijoje Nr. 3 „Žmogaus lyra“ (pagal Eduardo Mieželaičio eiles, 1965 m.). Nuo 1962 m. rašė styginių kvartetus (Nr. 1, 1962, Nr. 2, 1966, Nr. 3 „Devyni laiškai ir post scriptum", 1969, Nr. 4 „Raga a quattro, 1980).
Tarp svarbiausių kūrinių minėtini Koncertas vargonams (1969 m.), Sonata smuikui ir fortepijonui (1972 m.), Sonata balsui ir vargonams „Melika" (1973), simfonija-oratorija „Cantus magnificat“ (Vilniaus universiteto 400-osioms metinėms, 1979), Simfonija Nr. 5 „Lygumų giesmės" (1982 m.), kantata „Gėlių kalbėjimas" (pagal Jono Meko eiles, 1985 m.), Koncertas klarnetui ir styginiams (1985 m.), Sonata fortepijonui Nr. 2 (1986 m.), Simfonija Nr. 6 „Patarlių simfonija" (1991 m.), „Dėkojimas" violončelei ir styginiams (Andrejui Sacharovui, 1992 m.), „Litanijos" obojui (1997 m.).
Opera „Sukilėliai" (pagal Vinco Mykolaičio Putino romaną, 1957 m.) buvo uždrausta dėl politinių priežasčių ir pastatyta tik 1977 m. Antroji opera „Žaidimas“ (pagal Friedricho Dürrenmatto romaną „Avarija", 1968 m.) pirmą kartą koncertiškai atlikta 2007 m., po autoriaus mirties.
ZUBRICKAS, Boleslovas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. p. 181 – 185. (informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas)
JUZELIŪNAS, Julius. Akordo sandaros klausimu. Kaunas: Šviesa, 1972. 140 p.
JUZELIŪNAS, Julius. Straipsniai. Kalbos. Pokalbiai. Amžininkų atsiminimai. Vilnius: Rašytojų s – gos l – kla, 2002. 672 p.
AMBRAZAS, Algirdas Jonas. Julius Juzeliūnas. Gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos. Vilnius : Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2015. 706 p.
Šio puslapio (jo dalies) turinys turėtų būti kritiškai peržiūrėtas ir pakoreguotas! Jei galite, sutvarkykite (rekomenduotina prieš tai peržiūrėti puslapio aptarimus, jo kūrimo istoriją bei tarpinius keitimus).
