Jugoslavijos karais vadinami keletas ginkluotų konfliktų buvusios Jugoslavijos teritorijoje 1991–2001 m. Vienas po kito sekę karai įtraukė visas šešias buvusios Jugoslavijos respublikas. Karai taip pat vadinami „Balkanų karais“ arba „Trečiuoju Balkanų karu“ (aliuzija į Balkanų karus 1912–1913 m.).
Beveik visi šie karai kartu buvo ir pilietiniai, ir tarptautiniai, su išorės jėgų, pvz., NATO įsikišimu.
Dėl Jugoslavijos karų didelė buvusios Jugoslavijos dalis patyrė ekonominį nuosmukį, karų metu žuvo apie 300 000 gyentojų ir milijonams teko palikti savo namus. Karų metu vykdytas etninis valymas, nemažai jo vadovų buvo apkaltinti ir nuteisti dėl karo nusikaltimų.
Karai Slovėnijoje ir Kroatijoje pradėti siekiant jėga išlaikyti Jugoslavijos vienybę. Karas Kroatijoje greitai peraugo į atvirai nacionalistinį tarp Didžiosios Serbijos šalininkų ir Kroatijos nacionalistų, kuriuos įkūnijo prezidentas Slobodanas Miloševičius ir Kroatijos prezidentas Franjo Tudžmanas. Serbų – kroatų konfliktą Bosnijoje papildė bosniai musulmonai ir konfliktas čia peraugo į trišalį ir kruviniausią konfliktą iš visų Jugoslavijos karų.
Jugoslavijos karai vakaruose baigėsi karinėms Jugoslavijos pajėgoms pasitraukus iš Slovėnijos, serbų pajėgoms pralaimėjus Kroatijoje ir pasirašius 1995 m. Deitono sutartį dėl taikos Bosnijoje po serbų karinio sutriuškinimo.
Kosove, Makedonijoje ir Serbijoje konfliktai kilo dėl nesutarimų tarp slavų dominuojamų vyriausybių ir albanų tautinės mažumos, siekiančios autonomijos arba nepriklausomybės.
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
