Džonas Adamsas (John Adams; g. 1947 m. vasario 15 d.) – amerikiečių šiuolaikinės profesionaliosios muzikos kompozitorius ir dirigentas. Jo muzikos stilius, kurio šaknys slypi minimalizmo estetikoje, susijungęs su unikalia kompozitoriaus maniera, priskiriamas postminimalistinės muzikos krypčiai, nors pats kompozitorius save vadina „poststilistiniu“ kūrėju[1].
Biografija
Džonas Kulidžas Adamsas gimė Vusteryje, Masačusetse. Augdamas gyveno skirtingose Naujosios Anglijos valstijose ir buvo stipriai paveiktas šio krašto muzikinės kultūros. Prie muzikos Dž. Adamsas pirmiausia prisilietė kaip klarnetistas, mokęsis groti kartu su tėvu ir Bostono simfoninio orkestro muzikantu Felix Viscuglia. Būdamas dešimties Dž. Adamsas ėmėsi mokytis muzikos teorijos ir kompozicijos, o 14-os jau girdėjo atliekant pirmąją savo pjesę viešai. 1965–1972 metais jis studijavo kompoziciją Harvardo universitete pas Leon Kirchner, Earl Kim, Roger Sessions, Harold Shapero ir David Del Tredici bei aktyviai koncertavo kaip Bostono simfoninio orkestro klarnetistas.
Baigęs studijas, Dž. Adamsas ėmė dėstyti San Francisco muzikos konservatorijoje – ten praleido dešimtmetį. Čia jis greitai įsiliejo į naujosios muzikos pasaulį, dirbo konservatorijos elektroninės muzikos studijoje. Diriguodamas jos Naujosios muzikos ansambliui, pristatė aibę eksperimentinės muzikos kūrinių. 1978-aisiais San Francisko simfoniniame orkestre tapęs patarėju naujosios muzikos klausimais, kartu su jo muzikos direktoriumi Edo de Waart Dž. Adamsas didmiesčio publikai pristatinėjo svarbiausių amerikiečių ir europiečių avangardo kompozitorių kūrybą.
1983 metais dirigentas Peter Sellars užsakė Dž. Adamsui parašyti operą apie Ričardo Niksono susitikimą su komunistinės Kinijos lyderiu Mao Dzedongu. 1987-aisiais Hiustono operoje įvyko jos premjera, o, sulaukęs didelio pasisekimo, kūrinys per kelerius metus buvo parodytas net 70 kartų, vėliau laimėjo Emmy ir Grammy apdovanojimus.
1997-aisiais metais kompozitorius, švęsdamas savo 50-ąjį gimtadienį, surengė koncertą Amsterdamo „Concertgebouw“, kuriame kartu su jo kūriniais skambėjo džiazo muzikos žvaigždžių Miles Davis, Gil Evans ir Duke Ellington darbai.
Dirigento veikla
Džono Adamso dirigento veikla – taip pat svarbi jo karjeros dalis. Dar studijuodamas Harvarde jis dirigavo „Bach Society Orchestra“ kolektyvui, o dėstydamas San Francisko konservatorijoje (1972–1982) dirigavo jos „Naujosios Muzikos ansambliui“, užsakė ir pristatė naujus ryškių eksperimentinių kompozitorių kūrinius. 1978 m. Dž. Adamsas tapo San Francisko simfoninio orkestro patarėju naujosios muzikos klausimais.
1988 m. muzikas tapo Šv. Pauliaus kamerinio orkestro meno vadovu, iki 1990-ųjų dirbo kolektyvo dirigentu bei patarėju muzikos klausimais. Jis buvo „Ojai“ ir „Cabrillo“ muzikinių festivalių Kalifornijoje meno vadovas ir dirigentas, dirigavo Niujorko, Čikagos, Klivlendo simfoniniams orkestrams, Los Andželo filharmonijos, Oslo filharmonijos, LSO, Londono Sinfonietos, Halės orkestrams, karališkajam „Concertgebouw“, „Santa Cecilia“, „Deutsches-Symphonie-Orchester Berlin“ orkestrams[2].
Dž. Adamsas dažnai diriguoja savo kūrinius, programose juos derindamas su Frank Zappa, Jean Sibelius, Igorio Stravinskio, Charles Ives, Aaron Copland, Steve Reich, Philip Glass darbais. 1999-aisiais muzikas kartu su „Ensemble Modern“ gastroliavo Europoje, atlikinėdamas savo kūrinį „Naive and Sentimental Music“ (1997–8) bei Ch. Ives Ketvirtąją simfoniją.
Stilius
„Mes gyvename tarsi poststilistinėje eroje. Mano bendraamžiai ir jaunesni kompozitoriai nerašo vienu aiškiai apibrėžtu stiliumi, visaapimančia raiška, kaip rašė Steve Reich ar Luciano Berio“, 1998 m. teigė Dž. Adamsas.[1] Šiai jo minčiai atitaria knygos „Music in the Twentieh and Twenty-first Centuries“ autorius Joseph Auner: „Ankstyvojo minimalizmo kompozitoriai buvo linkę išgryninti skirtingas įtakas vieningo tono kūriniuose, tuo tarpu postminimalistų, tokių, kaip kompozitorius Džonas Adamsas, kūrybos esmė yra turtinga eklektika“.
Jaunystėje Dž. Adamsas nusprendė atsiriboti tiek nuo pokario Europos avangardo estetinės minties, tiek nuo to meto amerikietiško akademinio avangardo. Savo brandžią karjerą Dž. Adamsas pradėjo atmesdamas serializmą ir post-Cage'o konceptualizmą, pasiduodamas 70-ųjų repetityvinės muzikos (kurią, ne mažiau nei su Steve'u Reichu ar Philipu Glassu, siejo ir su Gavinu Bryarsu) traukai.[2] Kompozitorius labai anksti į savo kūrybą integravo populiariosios kultūros elementus. Daug Dž. Adamso idėjų tarsi konfrontuoja su serialistine estetika, kompozitoriaus kaip mokslininko samprata, mat, kompozitoriui studijuojant, Darmštato mokyklos dvylikatonė technika buvo dominuojanti idioma. Kadangi jis tai suvokė kaip labai ribotą, bejausmę, nepasiekiamą muziką, jis visą gyvenimą jai priešinosi.
Dž. Adamsas rašė ir rašo kūrinius, kuriuose susipina skirtingi stiliai ir įtakos – nuo populiariosios muzikos, džiazo iki „aivziškos“ liaudies muzikos idiomos ir kosmopolitiškos vakarų pakrantės kultūros. Ankstyvojo minimalizmo idioma atsispindi jo kūriniuose „Shaker Loops“ (1978) styginių ansambliui ir „Phrygian gates“ (1978) fortepijonui. Juose aptinkamas pastovus, hipnotizuojantis pulsas, repeticijos, lėtas procesualumas ir ekstatiškos energijos dozės.
Tolesnėje jo kūryboje atsiradę klajojantys tonaliniai centrai, aptakus tempas, kompleksiškos formos išskyrė Dž. Adamsą iš minimalistinės muzikos patriarchų Steve Reich ar Philip Glass. 1980-aisiais kompozitoriaus harmoninė kalba iš esmės buvo diatonika su dažnomis bitonalumo apraiškomis. Kūriniuose „Harmonium“ (1980-1) ir „Harmonielehre“ (1984-5) repetityvius motyvus jis suderino su sodrios, itin ekspresyvios 19 a. simfoninės muzikos kalbos atbalsiais.[2] Tonalūs, emocingi, bet klaidžiai kompleksiški, jie pranašavo itin patrauklių postminimalistinių koncertinių kūrinių proveržį devintojo-dešimtojo 20 a. dešimtmečių sandūroje. Pats kompozitorius teigia, jog devintajame dešimtmetyje tarsi atsiskyrė jo asmenybės pusės ir jo kūryba ėmė judėti dviem skirtingomis kryptimis – vieną jų atspindi „Grand Pianola Music“ (1982), „Fearful Symmetries“ (1988), kitą – „Harmonielehre“ (1984-5), „The Wound-Dresser“ (1988). Dž. Adamsas "Harmonielehre" apibūdino kaip savo troškimą pasiekti ir aprėpti „visą tą harmoniją, kurios mes neturėjome patirti“.[1]
Vėlyviausioje Adamso kūryboje atsirado daugiau polifonijos, chromatizmų, virtuoziškumo. 1992 m. jis net trumpam atsigręžė į Arnold Schoenberg idėjas savo Kamerinėje simfonijoje (1992). Nuo 1990-ųjų kompozitorius ėmė naudoti griežtas harmonines ir melodines dermes, kas jo kūrybą atskyrė nuo ankstesnių, minimalistinei estetikai artimų darbų. Jis išplėtojo savo sukurtą modalinės transpozicijos techniką, vadinamą „earbox“ – šią technika remiantis parašyti kūriniai „Slonimsky’s Earbox“ (1996), paskutinioji „Naive and Sentimental Music“ (1997-8) dalis.
Išskirtiniais Dž. Adamso kūrinių elementais iki šiol išliko prieštaringi ritmai, asimetriškos frazės, tirštas kontrapunktas, mistiška savistaba. Vėlyviausioje kūryboje labiausiai išryškėjo dėmesys poliritmijai bei virtuoziškumui, reikalaujančiam aukšto atlikėjų profesionalumo lygio. Tai lėmė jo bendradarbiavimą su tokiais ansambliais kaip „Ensemble Modern“, „The Schoenberg Ensemble“, „The Kronos Quartet“, solistais Michael Collins, Gidon Kremer.
Operos
Dž. Adamsas – pripažintas šiuolaikinės operos kompozitorius, kurio sceniniai kūriniai tvirtai laikosi didžiausių pasaulio salių repertuare, tad ši jo kūrybos dalis itin svarbi. Savo operose kompozitorius įrodė, kad jo jautrumas kalbai tolygus jo talentui sukurti individualius charakterius ir dramą. Operoms Dž. Adamsas paprastai renkasi istorinę ir politinę tematiką.
Neabejotinai svarbus darbas jo kūrybinėje biografijoje – opera „Nixon in China“. 1983 m. režisierius Peteris Sellarsas pasiūlė Adamsui parašyti operą netikėta tema – įsimintinu JAV prezidento Richardo Nixono vizitu 1972 m. į Kiniją pas Mao Zedongą pagal Alice Goodman libretą. „Nixon in China“ premjera įvyko 1987 m. spalio 22 d. Hjustono „Grand Opera“; tais pačiais metais opera buvo parodyta daugiau nei 70 kartų. Premjerai dirigavo Peter Sellars, choreografija rūpinosi Mark Morris. Orkestrą šiai operai Adamsas išplėtė didele saksofonų sekcija, pridėtine perkusija bei elektroniniu sintezatoriumi. „Nixon in China“ partitūroje mainosi įvairios muzikinės įtakos: nuo „glasiškos“ minimalistinės manieros, džiazo iki „vagneriškų“ ar „štrausiškų“ intonacijų. Adamso muzikine kalba tik dar labiau išryškinamas Goodman rimuotų intelektualių kupletų humoras, kūrinyje sujungdamas heroizmą, banalybę, komizmą ir tragizmą. „Nixon in China“ anuometė Amerikos ikona vaizduojama su žaisminga ironija; operos potekstėje atsiskleidžia Rytų ir Vakarų pasaulėžiūrų skirtumai.[3] Kūrinyje yra mažai veiksmo, opera padalinta į šešis paveikslus, kuriuose veikėjai perteikia savo pasaulėžiūras daugybėje monologų ir polilogų. Kūrinys pelnė „Emmy“ ir „Grammy“ apdovanojimus.
Kitos operos tema vėlgi tapo aktualus tuometinis įvykis. „The Death of Klinghoffer“ (1991) referuoja į žydų pasiuntinio nužudymą, kurį įvykdė palestiniečių teroristai. Opera pirmą kartą parodyta 1991 m. Dėl temos politinio jautrumo prieš operą buvo piketuota, kūrinys nuo 1992 m. JAV nebebuvo statomas. „The Death of Klinghoffer“ balansuoja tarp gilios meditacijos ir brutalumo. Kūrinyje jaučiama Bacho pasijų ir religinės muzikos apskritai įtaka. Repetityvinės muzikinės figūros bei lyrinės vokalinės linijos apipintos chromatizmais, išryškinant laiko tėkmės pojūtį. Reakcija į šį opusą buvo nepaprastai kontroversiška, kūrinys kaltintas antisemitizmu, ypač sudėtingai reagavo Klinghofferių šeimos palikuonys. Tuo tarpu žymus muzikologas Richard Taruskin šią operą pavadino „antiamerikietiška, antisemiška ir antiburžuazine“.[4]
Trečiasis Adamso sceninis kūrinys „I was Looking at the Ceiling and Then I Saw the Sky“ taip pat režisuotas Sellarso ir parodytas 1995 m. Berklyje (Kalifornija). Tai 25 pop dainomis papasakota istorija, akompanuojama roko grupės. Kūrinyje jungiasi ir romantinė komedija, ir socialinė satyra apie įvairių tautybių septynių jaunų amerikiečių gyvenimus Los Andžele Nortridžo žemės drebėjimo metu.
Kurį laiką Adamsas nerašė operų, tačiau po dešimtmečio grįžo į šią sferą su opusu „Doctor Atomic“ (2005). Jame nagrinėjama pirmosios pasaulyje atominės bombos sukūrimo moralinė dilema. Libretas parašytas remiantis archyvine medžiaga: dokumentais, pirminių šaltinių liudijimais, tad šis Adamso opusas – įspūdingas istorinis-muzikinis pasakojimas. „Doctor Atomic“ pasakoja apie fiziką J. Robert Oppenheimer ir pirmosios atominės bombos sprogimą 1945-aisiais. Pastarasis Dž. Adamso opusas iliustruoja kompozitoriui būdingą postminimalistinę eklektiką. Operoje pasirodo minimalistiniai ritmai ir repetityviniai modeliai, konkrečioji muzika ir neoromantinė muzikinė kalba.
Dar vienas kūrybiškas libretas skirtas vienaveiksmei operai „A Flowering Tree“ (2006). Vėlgi bendradarbiaudamas su Sellarsu, Adamsas sukūrė libretą naudodamasis senovės indų liaudies pasaka ir poezija.
Dž. Adamsas taip pat gilinosi į muzikos ir teatro hibridus; ryškus toks kūrinys – opera-oratorija „El Niño“ (1999–2000), tūkstantmečio „gimimo oratorija“ pagal prieškristinę, biblinę ir šiuolaikinę Chicana poeziją. Šiame multimedijos kūrinyje tradicinė Kalėdų istorija peprasminama perkeliant ją į lotynišką Los Andželą.
Svarbesni kūriniai
- „Heavy Metal“ magnetofono juostai (1970)
- „Phrygian Gates“ fortepijonui (1977)
- „China Gates“ fortepijonui (1977)
- „Harmonium“ chorui (1980)
- „Grand Pianola Music“ ansambliui (1982)
- Muzika kino filmui „Matter of Heart“ (1982)
- „Shaker Loops“ styginių orkestrui (1983)
- „Light Over Water“ elektronikai (1983)
- „Harmonielehre“ orkestrui (1985)
- Opera „Nixon in China“ (1987)
- „Fearful Symmetries“ orkestrui (1988)
- Opera „The Death of Klinghoffer“ (1991)
- Kamerinė simfonija (1992)
- Koncertas smuikui (1993) (1995 m. Grawemeyer’io apdovanojimas už muzikos kompoziciją)
- „Hoodoo Zephyr“ elektronikai (1993)
- „John's Book of Alleged Dances“ styginių kvartetui (1994)
- Opera „I Was Looking at the Ceiling and Then I Saw the Sky“ (1995)
- „Hallelujah Junction“ dviem fortepijonams (1996)
- „Slonimsky's Earbox“ orkestrui (1996)
- „Century Rolls“ fortepijonui ir orkestrui (1997)
- „Naive and Sentimental Music“ orkestrui (1998)
- Muzika kino filmui „American Tapestry“ (1999)
- Opera-oratorija „El Niño“ (2000)
- „On the Transmigration of Souls“ chorui (2002)
- Opera „Doctor Atomic“ (2005)
- Opera „A Flowering Tree“ (2006)
- Opera-oratorija „The Gospel According to the Other Mary“ (2013)
- Koncertas saksofonui (2013)
- Dramatinė simfonija smuikui ir orkestrui „Scheherazade.2“ (2014)
Kritikos žodis
2003 metais Dž. Adamsas buvo apdovanotas prestižine Amerikos Pulicerio premija už savo kūrinį „On Transmigration of Souls“, skirtą rugsėjo 11-osios įvykiams atminti. Visgi kritika nėra tik pozityvi šio kompozitoriaus atžvilgiu. Kai kurie kritikai giria Dž. Adamso darbų tobulumą, tuo tarpu kiti kaltina juos nuobodumu. Daugiausia strėlių tenka kompozitoriaus istorinėms operoms. Štai „Nixon in China“, kuris šiuo metu yra viena labiausiai įvertintų moderniųjų operų, nebuvo sutikta taip teigiamai iškart. „The New York Times“ žurnalistas Donal Henahan po Hiustono operos premjeros teigė, jog „šis kūrinys vargiai galėtų tapti tradicinio repertuaro dalimi“. Tuo tarpu James Wierzbicki teigė, jog „vizualiai efektingas kūrinys silpnas muzikaliai“.
Gerų atsiliepimų susilaukė Dž. Adamso dirigento veikla. To paties „The New York Times“ žurnalistas Anthony Tommasini labai teigiamai atsiliepė apie Dž. Adamso darbą diriguojant „American Composers Orchestra“ kolektyvui 2007-aisiais „Carnegie Hall“ salėje, kur pavadino kompozitorių „talentingu ir dinamišku kompozitoriumi“.
Apdovanojimai
- 1994 m. Karališkosios filharmonijos apdovanojimas už Kamerinę simfoniją (1992)
- 1995 m. Grawemeyerio apdovanojimas už Koncertą smuikui (1993)
- 1997 m. „Musical America“ Metų kompozitoriaus apdovanojimas
- 2003 m. Pulicerio premija už kūrinį „On the Transmigration of Souls“ (2002)
- 2004 m. „Nemmers“ muzikos kompozicijos premija
- 2007 m. Harvardo menų medalis
- Harvardo universiteto Menų ir mokslų aukštosios mokyklos šimtmečio medalis
- Kalifornijos gubernatoriaus apdovanojimas už viso gyvenimo pasiekimus mene
- Kembridžo universiteto Garbės daktaras
- Phi Beta Kappa draugijos garbės narys
Šaltiniai
Išnašos
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Fink, Robert. (Post-)minimalisms 1970-2000: the search for a new mainstream. The Cambridge History of Twentieth-century Music. Sud. Nicholas Cook ir Anthony Pople. Cambridge: Cambridge University Press, 2004.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Cahill, Sarah. Adams, John. Grove Music Online. Prieiga internete:http://www.oxfordmusiconline.com/subscriber/article/grove/music/42479#F923031http://www.oxfordmusiconline.com/subscriber/article/grove/music/42479#F923031
- ↑ Kozinn, Allan. Nixon in China. Grove Music Online. Prieiga internete: http://www.oxfordmusiconline.com/subscriber/article/grove/music/O903478?q=nixon+in+china&search=quick&pos=1&_start=1#firsthit
- ↑ Richard Taruskin (December 9, 2001). "Music; Music's Dangers and the Case for Control". The New York Times.
Nuorodos
