Mirus imperatoriui Honorijui (423 m. rugpjūčio 27 d.), Teodosijus II delsė paskelbti apie dėdės miurtį. Tuo metu Honorijaus patricijus Kastinas paskelbė Joaną imperatoriumi.
Joanas tada buvo primicerius notariorum, vyresnysis civilinis tarnas. Prokopijus gyrė jo protą ir karinius sugebėjimus. Jis, priešingai nei Teodosų šeima, toleravo visas krikščionių sektas. Joano padėtis Galijoje buvo nesaugi: jo pretorijonų prefektą Arlyje nužudė sukilę kariai. Grafas Bonifacijus, valdęs Afriką, neleido javams keliauti į Romą.
Iš pradžių Joanas galvojo susitarti su Teodosijumi II, bet kai Valentianas III buvo paskelbtas cezariu, o vėliau augustu (dėl jo motinos Galos Placidijos įtakos), jis suprato, kad kils karas. 424 m. pabaigoje jis nusiuntė Flavijų Etijų kaip ambasadorių pas hunus prašyti karinės pagalbos.
Kai Etijus buvo išvykęs, Rytų Romos armija išvyko iš Salonikų ir įsikūrė Akvilėjoje. Kare įvyko permaina, kai Ravenos įgula išdavė Joaną ir pasidavė Asparui, Rytų Romos armijos vado sūnui. Atgabenus Joaną į Akvilėją, jam buvo nukirstos rankos, po to jis jojo ant asilo hipodrome, o liaudis jį įžeidinėjo. Po daugelio sužeidimų ir įžeidimų Joanui buvo nukirsta galva 425 m. birželį ar liepą.
Trys dienos po Joano mirties grįžo Etijus su hunais. Po kelių susirėmimų Placidija ir Etijus susitarė, o jų susitarimas lėmė Vakarų Romos politiką kitus 30 metų. Hunai sumokėjus išvyko, o Etijus tapo magister militum, Vakarų Romos imperijos armijos vadu.
