Jean Baudrillard

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Jean Baudrillard
Gimė	1929 m. liepos 29 d.
Mirė	2007 m. kovo 6 d. (77 metai)
Veikla	prancūzų kultūrologas, filosofas, politikos komentatorius ir fotografas.
Vikiteka	Jean Baudrillard

Žanas Bodrijaras (g. 1929 m. liepos 29 d. – m. 2007 m. kovo 6 d.) – prancūzų kultūrologas, filosofas, politikos komentatorius ir fotografas. Jo darbai siejami su postmodernizmo ir poststruktūralizmo tendencijomis.

Gyvenimas

Baudrillard gimė Reimse, Šiaurės Prancūzijoje, 1929 m. liepos 27 d. Jo proseneliai buvo valstiečiai, o tėtis - policininkas. Mokykloje Baudrillard susidomėjo patafizika, kuri, daugelio nuomone, yra svarbus dėmuo norint suprasti jo vėlesnes mintis. Jean Baudrillard buvo pirmasis įstojęs į universitetą savo šeimoje - Paryžiuje jis studijavo vokiečių filologiją bei literatūrą, kurią dėstė 1960-1966 metais. Dėstydamas Baudrillard rašė literatūros recenzijas bei vertė tokių filosofų bei rašytojų, kaip Karlo Markso, Bertoldo Brechto, Frydricho Engelso ir kitų, darbus.

Dėstydamas vokiečių filologiją Baudrillard pradėjo linkti į sociologiją, o 1968 m. apsigynė savo disertaciją „Objektų sistema“, vėliau, dirbdamas kartu su Humphrey De Battenburge, dėstė sociologiją.

Aštuntajame dešimtmetyje Baudrillard pradėjo keliauti į JAV bei Japoniją, kurioje gavęs savo pirmą fotoaparatą, pradėjo užsiiminėti fotografija.

Nuo 1986 m. Jean Baudrillard dėstė IRIS (Paryžiaus Universitetas), kuriame praleido vėlesniuosius savo mokymo metus - čia dėstydamas jis pradėjo krypti nuo sociologijos kaip disciplinos, o vėliau, nustojęs dėstyti, išvis nesiejo savęs su jokia disciplina. Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose Baudrillard knygos pradėjo susilaukti plataus pripažinimo ir savo paskutiniaisiais metais Jean Baudrillard tapo intelektualine garsenybe.

Pagrindinės idėjos

Baudrillard domėjosi technologinio progreso įtaka socialiniam pokyčiui - jis palietė nemažai temų, įskaitant konsiumerizmą, lyčių santykius, socialinę istoriją, taip pat nemažai žurnalistinių komentarų apie AIDS, klonavimą, Persijos įlankos karą, rugsėjo 11 d. įvykius ir kita.

Jo idėjos priskiriamos Prancūzijos post-struktūralistų mokyklai, kurios bendras interesas buvo semiotika. Kiti šiai kartai priklausę mąstytojai buvo Gilles Deleuze, Jean-Francois Lyotard, Michel Foucault, Jacques Derrida, Jacques Lacan ir kiti. Post-struktūralistai domėjosi ženklų ir žodžių įtaka prasmei ir reikšmei.

Baudrillard nuo pradžių kalbėjo apie tai, kad visuomenė yra pastatyta ant rėmimosi pačia savimi. Jis rašė, jog begalinė ir bevaisė pilnosios žinijos paieška beveik neišvengiamai veda į deliuziją. Baudrillard manė, kad subjektas (žmogus) gali bandyti suprasti objektą (nežmogišką), bet kadangi objektas gali būti suprastas tik kaip kažką žymintis (ir kadangi reikšmės paieškos procesas iškart pateikia tinklą kitų ženklų, nuo kurių jis atskiriamas), paieškos visada bus nuviliančios. Subjektas yra suviliojamas (nukreipiamas nuo tikslo) paties objekto. Baudrillard manė, jog žmogaus gyvenimo detalės negali būti suprastos, bet kai subjektas yra suviliojamas minties, jog tai įmanoma, jis yra įtraukiamas į simuliuotą realybės versiją (hiperrealizmą). Tai nereiškia, kad pasaulis tampa nerealus - tiesiog kuo greičiau ir visapusiškai bandoma realybę sudėti į vientisą vaizdą, tuo nesaugesnė ir nestabili ji tampa. Realybė, tokiu atveju, dingsta.

Objektų verčių sistema

Savo pirmose knygose, tokiose kaip „Objektų sistema“ bei „Vartotojų visuomenė“ Baudrillard pagrindinė tema sukasi aplink konsumerizmą ir kaip skirtingi objektai yra vartojami skirtingai. Tuo metu Jean Baudrillard politinės pažiūros buvo įkvėptos Marksizmo ir situacionizmo, bet šiose knygose jo nuomonė skyrėsi nuo Markso vienu svarbiu dalyku - anot Baudrillard, vartojimas, o ne gamyba yra pagrindinė kapitalistinės visuomenės varomoji jėga.

Baudrilard prie to priėjo kritikuodamas Markso naudojimo vertės koncepciją. Jis manė, jog Markso ir Adamo Smito ekonominės idėjos priėmė poreikių sąsają su naudojimu per daug lengvai. Baudrillard ginčijosi, kad poreikiai yra konstruojami, o ne natūralūs. Jis pabrėžė, jog visi pirkiniai, kadangi visada žymi kažką socialiai, turi savo fetišistinę pusę ir sako kažką apie savo naudotoją. Dėl šių idėjų vartojimas buvo ir lieka svarbesnis už gamybą.

Anot Baudrillard, yra keturi būdai, kuriais objektas įgauna vertę:

1. Funkcinė objekto vertė. Rašiklis - rašo, šaldiklis - šaldo.
2. Keitimosi vertė (ekonominė vertė). Vienas rašiklis gali būti vertas trijų pieštukų; vienas šaldytuvas gali būti vertas trijų mėnesių algos.
3. Simbolinė vertė. Vertė, kurią subjektas priskiria objektui santykyje su kitu subjektu (pvz., tarp duodančio ir gaunančio). Rašiklis gali simbolizuoti mokyklos baigimo dovaną; deimantas žiede gali simbolizuoti vedybinį gyvenimą.
4. Ženklinė vertė. Vertė objektų sistemoje. Rašiklis, kuris neturi jokių papildomų funkcijų, gali žymėti prestižą lyginant jį su kitu rašikliu; žiedas su deimantu gali neturėti jokios funkcijos, bet žymėti tam tikras socialines vertybes kaip klasė ar skonis.

Simuliakrai ir simuliacija

1981 m. išleistoje knygoje „Simuliakrai ir simuliacija“ Jean Baudrillard bandė ištirti santykius tarp realybės, simbolių ir visuomenės.

Simuliakrai yra kopijos, kurios arba neturėjo, arba nebeturi originalo.

Simuliacija yra tikro pasaulio procesų ar sistemos imitacija, netikras, suvaidintas veiksmas ar veiklos rezultatas.

Knygoje ženklų tvarka skirstoma į keturias dalis:

1. Pirma stadija yra tikslus vaizdas/kopija, kai ženklas yra realybės atspindys.
2. Antra stadija yra realybės iškreipimas, kur matome, kad ženklas yra netiksli kopija, kuri slepia realybę. Ženklai ir vaizdai tiksliai neatskleidžia realybės, bet gali užsiminti apie realybės, kurios pats ženklas nesugeba apimti, egzistavimą.
3. Trečioji stadija dengia realybės trūkumą, kuriame ženklas apsimeta tikslia kopija, bet tai yra kopija be originalo. Ženklai ir vaizdai apsimeta reprezentuoją kažką tikro, bet reprezentacija nevyksta.
4. Ketvirtoji stadija yra visiška simuliacija, kurioje simuliakras neturi jokio santykio su realybe. Čia ženklai atspindi kitus ženklus. Tai yra visiškas ekvivalencijos režimas, kuriame kultūriniai produktai net nebeturi apsimesti tikrais, nes vartotojų patirtys yra tokios dirbtinės, kad net kažkoks teiginys apie realybę yra sakomas netikrais, „hiperrealiais“ terminais.

„Simuliakruose ir simuliacijoje“ aprašomi trys simuliakrų tipai, kurie siejami su istoriniu periodu:

1. Pirmasis siejamas su priešmoderniu periodu, kuriame reprezentacija yra aiškiai netikra lyginant su tikru daiktu. Daiktų unikalumas juos pažymi kaip nereproduokuojamai tikrus.
2. Antrasis siejamas su modernybe, atėjusia po industrinės revoliucijos, kuriame perskyra tarp reprezentacijos ir realybės krenta dėl žymiai padidėjusių masinės gamybos daiktų kopijų, paverčiančių jas prekėmis. Prekės galimybė imituoti realybę grasina pakeisti originalo „autoritetingumą“, nes kopija yra tiek pat tikra, kiek prototipas.
3. Trečiasis siejamas su posmodernybe, atėjusia su vėlyvuoju kapitalizmu, kuriame simuliakras ateina anksčiau originalo ir perskyra tarp realybės ir reprezentacijos dingsta. Egzistuoja tik simuliacija, o originalas tampa bereikšmiu konceptu.

Politinės temos

Persijos įlankos karas

1991 metais išleista Baudrillard knyga provokatyviu pavadinimu „Persijos įlankos karas nevyko“, iškėlė jį kaip akademinį ir politinį komentatorių. Jis rašė, jog Persijos įlankos karas buvo atvirkščia Klauzevico formulė: ne „politikos pratęsimas kitais būdais“, o „polikimos nebuvimo pratęsimas kitais būdais“. Anot jo, Sadamas Huseinas ne kovojo su priešais, o naudojo savo karių gyvybes kaip auką, norint išlaikyti savo jėgą. Koalicija, kovojanti su Irako valdžia, kasdien numesdavo 10,000 tonų bombų, lyg sau įrodydami, kad yra priešas, su kuriuo kovojama. Vakarų medija prisidėjo, tiesiogiai transliuodami karą, tačiau kartu naudodami tuos pačius karo vaizdus su noru parodyyti, jog JAV vedama koalicija ir Irakas kariauja, nors taip nebuvo. Sadamas Huseinas nenaudojo visų savo kariuomenės pajėgumų (Irako oro pajėgų). Huseino jėga nesumažėjo, kaip matoma iš jo 1991 metais sustabdytų vidinių sukilimų. Apskritai mažai, kas po karo pasikeitė - Huseinas liko nenugalėtas, „laimėtojai“ nelaimėjo, tad Persijos įlankos karas neįvyko.

2001 m. Rugsėjo 11 d. teroro aktai

Kai Persijos įlankos karas Baudrillard'ui buvo „neįvykis“, Pasaulio prekybos centro teroro aktas yra „absoliutus įvykis“. Bandydamas suprasti jį kaip reakciją į kapitalistinio globalizmo technologinį ir politinį plėtimąsi, o ne kaip karą, kuris remiasi religija, jis aprašė absoliutų įvykį ir jo pasekmes:

Tai nėra civilizacijų ir religijų susidūrimas, kadangi tai tęsiasi toliau, nei Islamas ir Amerika, ant kurių yra stengiamasi priversti koncentruotis, kad sukurti netikrą matomos konfrontacijos iliuziją ir sprendimą, paremtą jėga. Tikrai yra tam tikras antagonizmas, bet jis aplenkia Ameriką (nors ji greičiausiai ir yra epicentras, bet jokiu būdu ne vienintelis globalizmo įsikūnijimas) ir Islamą (kuris nėra terorizmo įsikūnijimas) iki triumfuojančio globalizmo, kuris kovoja pats prieš save.