Terminas gana dažnai naudojamas istoriniuose dokumentuose, senovės autoriai pateikdavo įvairias dažų gamybos receptūras. Būtinas šių raudonai rudų dažų komponentas – geležies (III) oksidas Fe2O3, gamtoje sutinkamas kaip hematitomineralas.
Spalva tikrai kiek primena jaučiokraują, bet jos gamyboje stambiųjų raguočių kraujas naudojamas nebuvo (raudonųjų kraujo kūnelių neužtektų spalvai suteikti, o ir dažas atmosferiniams poveikiams nebūtų atsparus). Šis gana paplitęs mitas atsirado, kai, ruošiant dažus, senovėje gyvūnų kraujas buvo naudojamas vietoje rišamosios medžiagos.
Spalva tradiciškai naudojama medienos apsaugai ir žiūrovo optiniam poveikiui sudaryti. Nuo seno buvo gana populiari dėl savo pigumo, užsakovai prašydavo ja padengti pastatų sienas ar grindis. Labai panaši yra Faliuno raudonoji spalva, pavadinimą įgavusi dėl panašumo į Faliuno miesto apylinkėse išgaunamą vario rūdą.
XIX a. viduryje Prancūzijoje buvo sumanyta jaučio kraujo dažus maišyti su medienos pjuvenomis ir, masę kiek padžiovinus, iš jos presuoti įvairius daiktus. Nauja medžiaga buvo pavadinta Bois Durci arba „pakietinta mediena“. Šiuolaikinės mineralinių pigmentų sintezavimo technologijos žymiai išplėtė iš geležies oksidų gaminamų dažų asortimentą.
Dabartiniais laikais jaučio kraujo spalva buvo itin madinga 2012–2013 m. sandūroje, ją buvo galima pastebėti audiniuose, aksesuaruose ir net lūpų dažuose.
