Džaulis tapo alaus daryklos direktoriumi ir aktyviai dalyvavo jos veikloje iki verslo pardavimo 1854 metais. Mokslas buvo tik hobis, bet Džaulis greitai pradėjo domėtis galimybe pakeisti gamyklos garo variklius naujai išrastais elektriniais motorais. Aktyviausias jo tyrimų laikotarpis buvo tarp 1837 ir 1847 m.[1] 1838 pirmasis jo mokslinis straipsnis apie elektrą buvo išspausdintas moksliniame žurnale „Elektros metraščiai“ (Annals of Electricity), kurį įkūrė Deiviso kolega Viljamas Sterdženas (William Sturgeon). Jis atrado Džaulio dėsnį 1840 m. ir tikėjosi tuo padaryti įspūdį Karališkajai draugijai, tačiau jau ne pirmą kartą suvokė, kad jis buvo suprastas kaip paprastas provincijos diletantas. Kai 1840 metais Sterdženas persikraustė į Mančesterį, jie su Džauliu tapo miesto intelektualų rato branduoliu. Abu pritarė idėjai, kad mokslas ir teologija turėtų būti sujungti. Džaulis toliau dėstė paskaitas Sterdženo Karališkojoje Viktorijos praktinių mokslų galerijoje (Royal Victoria Gallery of Practical Sience).
Savo Mančesterio paskaitose, iš dalies motyvuojamas verslininko gyslelės, iš dalies skatinamas mokslininko smalsumo, jis stengėsi apibrėžti, kuri pirminė varomoji jėga (XVIII ir XIX amžiuose naudoti terminai darbas, energija, jėga, galia dažnai vartoti ne pagal šiuolaikinius šių žodžių apibrėžimus) gali atlikti didžiausią darbą. Vėliau jis pastebėjo, kad sudeginus svarą anglies garo variklyje, šis duoda penkis kartus daugiau energijos už svarą cinko, sunaudoto elektros elementuose. Džaulio dažnai naudotas darbo vienetas buvo apibūdinamas kaip sugebėjimas vieno svaro masę pakelti į vienos pėdos aukštį.[2]
Džauliui darė įtaką ir Franco Epinuso (Franz Aepinus) mąstymai. Jis mėgino paaiškinti elektros ir magnetizmo reiškinius per atominius reiškinius.
↑Džaulio svaro – pėdos vienetas primena dabartinį energijos matą. Energija reikalinga užkelti m masės kūną į aukštį h yra mgh, kur g – laisvojo kritimi pagreitis. 1 svaras – pėda = 1.356 J.
