Dž. Gilas gimė 1934 m. Tahokoje, Teksase ir užaugo San Andžele. Jau vaikystėje mama interjero dizainerė skatino jį ugdyti menininko talentą. Norėdamas įgyvendinti svajonę tapti kaubojumi, vidurinėje mokykloje Dž. Gilas su draugais įkūrė rodeo klubą.[3] Atlikdamas karinę tarnybą jis tapė plakatus. Grįžęs į Teksasą tęsė studijas San Andželo universitete ir dirbo architektų firmoje. 1959 m. studijavo Teksaso universitete Ostine, o vėliau dirbo architektūros projektavimo srityje Odesoje Teksase ir tik tada susitelkė į meninę karjerą.
1962 m. Dž. Gilas persikėlė į Los Andželą ir, beje, Felikso Landau galerijoje eksponavo darbą „Moterys automobiliuose“ („Women in Cars“). 1962 m. lapkritį Dž. Gilas pelnė tarptautinį pripažinimą, kai Niujorko Šiuolaikinio meno muziejus savo kolekciją papildė jo paveikslu „Merlinos triptikas“ („Marilyn Triptych“). Jo piešinys „Besijuokiančios moterys automobilyje iš arti“ („Laughing Women in Auto and Close-up“) buvo eksponuojamas kartu su Pablo Pikaso ir Odilono Redono darbais. 1965 m. Dž. Gilas dėstė tapybą Aidaho universitete. Jo darbai tuo laikotarpiu būdavo niūrių spalvų ir nuotaikų. Dž. Gilo paveikslai daugiausia atspindėjo socialines ir politines nuotaikas, pavyzdžiui, Vietnamo karą. Jis nutapė daugybę prieš karą nukreiptų paveikslų, kuriiuose pavaizdavo civilius ir karinius lyderius.[4]
Vienas iš antikarinių paveikslų – „Mašinos“ („The Machines“). Jo kompozicijoje siejami Jungtinių Valstijų žiniasklaidos pranešimai su karo sąlygomis Vietname.[5] 1967 m. Dž. Gilo paveikslai buvo rodomi Brazilijoje vykusioje parodoje, pavadintoje „Sao Paulo 9 – Environment United States: 1957–1967“, kartu su Endžio Varholo ir Edvardo Hoperio darbais. Paroda žymi Dž. Gilo proveržį tarptautiniu mastu, jo kūriniai buvo įtraukti į kelių žinomų muziejų kolekcijas. Tais pačiais metais žurnalas „Time Magazine“ jam pavedė nutapyti ruso Aleksandro Solženicino portretą.[6] Dž. Gilas nutapė Solženicino kvadriptiką (keturių dalių paveikslą).
Šis meno kūrinys maždaug 5-erius metus kabėjo kompanijos „Time Life“ pastate. Dž. Gilo įkvėpimo šaltiniai bei jam daroma įtaka visada buvo šiuolaikiniai. Meninį pripažinimą jis pelnė ne tik, pavyzdžiui, dėl Džono F. Kenedžio, Merlinos Monro ir „The Beatles“ portretų, bet ir didžiąja dalimi dėl kūrinių, kurių motyvai ginčijo politinės galios struktūras ir karą. Svarbus to meto kūrinys – „Politinis kalinys“ („Political Prisoner“). Paveiksle pavaizduotas nėščios moters siluetas. Jos kūnas yra kiekvienos kartos žmogaus gyvenimo simbolis ir naujos pradžios pažadas. 1969 m. Dž. Gilas dirbo dėstytoju Kalifornijos universitete Irvine. 1972 m. jam buvo pasiūlytos kviestinio profesoriaus pareigos Oregono universitete, esančiame Judžine. Tuo metu Dž. Gilas buvo tapęs labai populiariu popmeno pasaulyje. Vis dėlto daug šiuolaikinių menininkų jo kūryboje įžvelgė gilesnę ir platesnę plotmę, nei leido popmenas. „Gilas – žymus popmeno atstovas, nors jis yra daugiau nei tapytojas ir savo temas perteikia labai emocingai, o ne tik kaip popmeno atstovas.“[7]
Ypač daug Dž. Gilo darbų yra Niujorko Šiuolaikinio meno muziejuje.[8]
1972 m. Dž. Gilas netikėtai pasitraukė iš meno pasaulio. Jis norėjo ir toliau plėtoti savo meninę išraiškos formą, tačiau nebūdamas materialiojo pasaulio kaliniu. Jis sakė, kad yra pavargęs nuo politinių kalinių garbės, meno ir dilemos klausimų. Dž. Gilas teigė turįs asmeninių rūpesčių ir persikėlė iš Los Andželo į Veil Galčą (Whale Gulch 'banginių tarpeklis'), vietovę už maždaug 833 km į šiaurės vakarus nuo Los Andželo prie Ramiojo vandenyno.[9]
9-ojo dešimtmečio viduryje Dž. Gilas vėl pradėjo tapyti. Jis grįžo į Teksasą ir toliau plėtojo savo meną jo neviešindamas. Po dešimties metų Smitsono instituto Amerikos meno muziejaus meno žurnalas „American Art“ paskambino Dž. Gilui ir paprašė duoti interviu. Šis interviu reiškė, kad Dž. Gilą vėl atrado galerijos ir muziejai.[10] 1987 m. su kompiuteriais ir spausdintuvais Dž. Gilas pradėjo dirbti kaip su piešimo įrankiais.[11] 2005 m. San Andželo dailės muziejuje buvo surengta retrospektyvinė paroda.
Maždaug nuo 2010 m. Dž. Gilas, priešingai nei vyraujančiuose ankstyvųjų darbų politiniuose motyvuose, pradėjo telkti dėmesį į klasikinius popmeno dalykus, tokius kaip Džonas Veinas, Polas Niumanas ir Merlina Monro.
Pastaruoju metu Dž. Gilo menui būdingas realizmo ir abstrakcijų derinys. Fotografijos išlieka jo meno atskaitos tašku. Dabar vaizdo kompoziciją jis baigia pasitelkdamas kompiuterius ir montažo efektus, kuriuos pats vadina „Metamage“ („Metamagija“) arba „Mixed Media“ („Mišri terpė“).[12]
Galerija
Marilyn Tryptich („Merlinos triptikas“), kairė pusė; 1962.
The Machines („Mašinos“), 1965.
Political Prisoner („Politinis kalinys“), 1968.
Behind the Shadow („Už šešėlio“), 2003.
MM a Critique of Mass Iconology („MM masinės ikonologojos kritika“) – šilkografija, 2013.
↑Jim Edwards, William Emboden, David McCarthy: Uncommonplaces: The Art of James Francis Gill, 2005, s. 64
↑„Gill, James Francis - Serigraphien“. bilder-fuchs.de (vokiečių). Nuoroda tikrinta 2023-09-10. „Die Bildkomposition seiner Gemälde legt er nun im Computer fest und arbeitet dabei bewusst mit Montageeffekten, die er als „Metamage" oder „Mixed Media" bezeichnet.“
Strategi Solo vs Squad di Free Fire: Cara Menang Mudah!
%22,_2003.jpg)
.jpeg)
