Kukas gimė vargingoje penkių vaikų šeimoje (tėvas – škotų emigrantas, samdomas darbininkas laukuose), Martone, pietų Jorkšyre, netoli Midlsbro. Dar būdamas vaikas, Kukas persikraustė į Great Ayton fermą, kur mokėsi vietinėje mokykloje. Galimybę mokytis suteikė tėvo darbdavys. Būdamas 13 metų, Džeimsas dirbo kartu su tėvu, kuris jau užėmė valdytojo – ekonomo pareigas.
1745 m. 16 metų amžiaus Kukas paliko namus, persikraustė į Staithėsą, žvejų kaimelį, ir tapo pameistriu pas bakalėjos ir galanterijos pardavėją Viljamą Sandersoną.[2] Po pusantrų metų V. Sandersonas jaunąjį Džeimsą pristatė savo draugams Džonui ir Henriui Vakeriams, vietiniams laivų savininkams Vitbio uoste.[3] Kukas buvo priimtas pameistriu – praktikantu. Jo darbas buvo vežioti anglis anglininku „Freelove“, tarp Taino ir Londono. Tuo metu Kukas savarankiškai studijavo algebrą, trigonometriją, navigaciją ir astronomiją, kaupė žinias, kurių prisireiks siekiant tolimesnės karjeros.
Baigęs trejų metų praktiką, pradėjo dirbti prekybiniuose laivuose, plaukiojančiuose Baltijos jūra. Jis labai greitai nuo mato (kapralo) (1752 m.) laive „Friendship“ tapo jo vadovu (1755 m.). Nepaisant tokio greito kilimo, savanoriu užsirašė į karinį laivyną, kuriame tuo metu buvo galima padaryti geresnę karjerą.
1755 m. Jungtinė Karalystė ruošėsi Septynerių metų karui. 1755 m. birželio 17 d. Kukas buvo nusiųstas į laivą „Eagle“, kuriam vadovavo kapitonas Hju Paliseras. Labai greitai tapo vyriausiuoju matu (kapralu).
Šeimyninis gyvenimas
1762 m. vedė Elizabetą Bates, vieno savo mecenato dukterį, santuokoje susilaukė 6 vaikų. Tuo metu, kai nebūdavo jūroje, laiką leisdavo savo bute East End Londone, lankė šv. Pauliaus bažnyčią, kur buvo pakrikštytas jo sūnus. Kukas tiesioginių palikuonių – visi jo vaikai mirė dar nesusilaukę vaikų.[4]
Karjeros pradžia
Kuko paišytas Niufaundlando žemėlapis
Septynerių metų karo metu užsiėmė kartografija, paruošė įėjimo į Vavržynsko įlanką žemėlapius, kuo netiesiogiai prisidėjo prie anglų Kvebeko užkariavimo. Jo kartografinis talentas pasireiškė detalių Niufaundlando žemėlapių sudarymu 1760 m. Į kruopštų darbą atkreipė dėmesį Britanijos admiralitetas.
1766 m. Londono karališkoji draugija patikėjo Kukui (jau karališko laivyno leitenantui) atlikti Veneros stebėjimą Ramiojo vandenyno pietuose. 1768 m. Kukas laivu „Endeavour“ išplaukė iš Anglijos. Praplaukė Horno kyšulį ir pasuko į vakarus. 1769 m. balandžio mėnesį pasiekė Taitį, kur atliko numatytus astronominius stebėjimus. Tuo tikslu saloje jo nurodymu pastatoma observatorija.
Astronomas, atlikęs Veneros stebėjimą, buvo Karlas Grynas, karališko astronomo Nevilo Maskelyno asistentas. Gryno, Kuko ir švedų gamtininko Danielio Solanderio apskaičiavimai skyrėsi daugiau, negu leido nukrypimai. Tai lėmė netobuli matavimo įtaisai (nebuvo chronometro).
Kuko nupieštos Naujosios Zelandijos salos
Vykdydamas antrą ekspedicijos užduotį, Kukas išplaukė į vakarus, ieškodamas neatrasto žemyno „Terra Australis Incognita“. Karališkoji draugija, būtent Aleksandras Dalrymplas, tikėjo, kad toks žemynas turi egzistuoti. Kukas manė priešingai – jis tvirtino, kad tokio žemyno neturi būti. Padedama Taičio salos gyventojo, vardu Tupai, kuris gerai pažinojo pietinę vandenyno dalį, ekspedicija pasiekė Naująją Zelandiją. Taip Kukas tapo antruoju europiečiu, aplankiusiu tą žemę (pirmasis ją 1642 m. atrado olandasAbelis Tasmanas). Kukas žemėlapyje pažymi salų krantų kontūrus (padarydamas klaidų). Taip pat atrado Kuko sąsiaurį, skiriantį Šiaurinę ir Pietinę Naujosios Zelandijos salas, kurio nepastebėjo Tasmanas.
Toliau plaukė anksčiau numatytu maršrutu. Kukas norėjo patikrinti, ar Van Diemeno (dabar Tasmanijos) žemė nėra tikėtinas pietinis žemynas. Bet laivas buvo nublokštas į šiaurę. Galiausiai pasiekiama nežinoma žemė – pietrytinis Australijos krantas. Tai įvyko 1770 m. balandžio 19 d. (pagal laivo žurnalą), bet Kukas nepadarė jokių įrašų, kai praplaukė 180 meridianą, tad iš tiesų tai buvo balandžio 20 d. Ten, kur Kukas išsilaipino, dabar yra Viktorijos valstijos miestai Orbostas ir Malakota. Kukas tą vietą pavadino Point Hicku.
Ekspedicija išplaukė į šiaurę, nepaleisdama žemės iš akių. Po savaitės buvo pasiekta ilga įlanka, kurią pavadino Botanikos įlanka (dabartinio Sidnėjaus apylinkėse) botanikų Bankso, Solanderio ir Spoeringo garbei.
Buvo parinkta vieta tolimesniam kolonizavimui. Kai po 18 metų (1788 m.) kapitonas Artūras Filipas atplaukė, kad įkurtų pirmą kalinių koloniją, pamatė, kad vieta netinkama gyvenimui ir nėra tokia, kaip aprašė Kukas. Filipas nuplaukė į pietus, į vietovę, kurią Kukas pavadino Džeksono uostu (Port Jackson), ir kuri dabar yra Sidnėjaus centras.
Ekspedicijos nariai padarė pirmus Australijos floros ir faunos aprašus. Pirmą kartą buvo susidurta su aborigenais. Jie, pasak laivo įgulos, labai keistai elgėsi – neėmė jiems siūlomų dovanų. Pirmas kontaktas nebuvo labai sėkmingas, anglai pradėjo šaudyti į orą. Vienas aborigenas buvo sužeistas, ir tai sukėlė neigiamą jo gentainių reakciją – iš artimiausio kaimo atbėgę gentainiai apmėtė anglus ietimis.
Kelionė buvo tęsiama šiaurės kryptimi, toliau fiksuojama kranto linija. Pablogėjus oro sąlygoms, 1770 m. birželio 11 d. laivas atsimušė į didelį koralų rifą, kuris iki šiol kelia daug sunkumų jūrininkams. Laivas buvo smarkiai apgadintas, teko sustoti remontui (prie Enderio upės ištakų netoli Kuktauno). Sustojimo metu Džozefas Banksas, Hermanas Spoeringas ir Danielius Solanderis surinko pirmus floros pavyzdžius. Iš vietinės kalbos pasiskolintas keisto šokinėjančio sutvėrimo pavadinimas. Anglai jį pavadino „kangaroo“ nuo Guugu-Yimidhirr, kaip aborigenai vadino pilkąją kengūrą. Kontaktai su vietiniais gyventojais daugiausiai buvo taikūs.
Kuko nupiešta Taičio sala
Suremontavus laivą, ekspedicija išplaukė į Jorko pusiasalio kanalą, paskui per Toreso sąsiaurį tarp Australijos ir Naujosios Gvinėjos.
Iki to laiko dėl skorbuto Kukas neprarado nei vieno jūreivio. Tai buvo didelė sėkmė, kadangi jūreivių racioną sudarė tik sūdytas maistas ir džiūvėsiai. Laivui sustojus kapitono nurodymu buvo pririnkta įvairių valgomų augalų, kuriais papildytas laivo meniu. Plaukiant į Javos Bataviją (Nyderlandų Rytų Indijos sostinė), maistui naudotos sūdytos citrinos ir kopūstai. Batavija garsėjo kaip įvairių tropikų ligų – maliarijos, dizenterijos ir kitų židinys. Nuo ligų mirė daug ekspedicijos dalyvių: jūreivis iš Taičio, vertėjas, suomis sekretorius, tarnavęs Banksui, botanikas Hermanas Spoeringas, astronomas Karlas Grynas, dailininkas Sydnis Parkinsonas (Sydney Parkinson). Vieną Naujosios Zelandijos salų Kukas pavadino Spoeringo garbei.
Netrukus po sugrįžimo buvo paskelbti Kuko dienoraščiai, jis tapo mokslo didvyriu. Šlovės sulaukė ir Džozefas Banksas.
Antroji kelionė (1772–1775)
Viljamo Hodo piešinys, kuriame du kapitono Kuko laivai, Resolution ir Adventure Taičio įlankoje Matave
Karališkoji Mokslų Draugija dar kartą patikėjo Kukui mistinės „Terra Australis“ paieškas.
Pirmosios ekspedicijos metu Kukas, palikdamas Naująją Zelandiją, įsitikino, kad ji nėra didesnės žemės dalis. Buvo manyta, kad „Terra Australis“ yra kažkur piečiau nuo pirmosios ekspedicijos trasos.
Ekspediciją sudarė du laivai: „Resolution“, kuriam vadovavo Kukas, ir „Adventure“, kuriam vadovavo Tobijas Furno (Tobias Furneaux). Ekspedicija plaukė per labai tolimas pietines geografines platumas (buvo pirmieji, pasiekę 71°10' pietų platumos), atrado Pietų Džordžiją ir Pietų Sandvičo salas.
Keliauti per arktinę miglą ir esant neigiamai temperatūrai buvo labai sunku. „Resolution“ ir „Adventure“ visiškai prarado kontaktą. Furno nuplaukė į Naujosios Zelandijos pusę, kur prarado didžiąją dalį savo įgulos kovose su maoriais ir galiausiai nusprendė grįžti į Angliją. Tuo tarpu Kukas toliau tyrinėjo Antarktidos apylinkes, nors paties kontinento nepasiekė. Galiausiai ekspedicija pasuko į Taitį pasipildyti atsargų.
Grįžtant ekspedicija pabuvojo Sandraugos salose (dabar Tonga), Kalėdų saloje ir Vanuatu. Šita kelionė patvirtino hipotezę, kad „Terra Australis“ yra tik mokslinė fantazija. Kelionės metu naudotasi tik ką išrastu chronometru, kuriuo naudojantis galima tiksliai nustatyti geografinę ilgumą.
Po šios ekspedicijos karinis laivynas paskyrė Kukui garbės pensiją.
Trečioji kelionė (1776–1779)
Į savo trečiąją kelionę Kukas išplaukė laivu Discovery 1776 m. liepą. Kartu su juo plaukė Resolution, kuriam vadovavo Karlas Klerkas (Charles Clerke). Pirmiausia buvo apiplauktas Gerosios Vilties kyšulys, toliau maršrutas driekėsi per Naujosios Zelandijos regioną, kol galiausiai buvo pasiektas Taitis (čia išlaipintas Omaia – čiabuvis, kuris buvo paimtas per pirmąsias keliones). 1778 m. sausio mėnesį Kukas tapo pirmuoju europiečiu, išsilaipinusiu Havajuose, Vaimea įlankoje (Kaui sala). Havajai buvo pavadinti Sendvičo salomis pirmojo admiraliteto lordo grafo Sendvičo (John Montagu, 4th Earl of Sandwich) garbei.
Kitas ekspedicijos tikslas buvo iki tol mažai ištyrinėti Šiaurės Amerikos pietvakarių krantai. 1778 m. kovo 7 d. pasiekta Oregono valstija ties 44°33' šiaurės platumos. Oras buvo ūkanotas, siautė štormas. Pastebėti nežymūs žemės kontūrai. Pradėta ieškoti įlankos, kur būtų galima papildyti vandens, maisto atsargas ir atlikti einamąjį remontą. Iš pradžių buvo pasirinkta įlanka 48°15' šiaurės platumos, bet priartėjus paaiškėjo, kad ji per maža. Vietovė pavadinta Flaterio prieplauka. Čia prasideda Chuano de Fuko sąsiauris.
Visą savaitę dėl stiprių vėjų nepavyko priartėti prie kranto. Kovo 29 d. pasirodė miškingos salos krantas, kurią Kukas palaikė žemyno dalimi. Tai buvo Vankuveris. Poilsiui buvo pasirinkta įlanka, pavadinta Ship Cove Karaliaus Jeržeko salyne (dabar Resolution CoveNotkos salose). Sustojimas truko apie mėnesį. Su vietiniais užmegzti geri santykiai. Vietinių gyventojų kūnai buvo išmarginti tatuiruotėmis, jie mokėjo gaminti kanojas. Pas vietinius pastebėti daiktai (sidabriniai šaukštai, geležiniai įrankiai) liudijo apie ankstesnius kontaktus su europiečiais (greičiausiai su ispanais iš pietų, rusais iš šiaurės ar Hudsono Įlankos kompanijos pirkliais. 1774 m. – 1775 m. juos galėjo aplankyti ispanų ekspedicija, vadovaujama Juano Pereso Hernandezo. Ekspedicija iš jų nusipirko kailių, daugiausiai ruonių.
1778 m. balandžio 26 d. ekspedicija išplaukė į šiaurę. Blogi orai privertė atitolti nuo žemės, kurią vėl pamatė jau prie Aliaskos. Buvo plaukiama laikantis kranto linijos. Apiplaukus pusiasalį ir pasiekus Beringo sąsiaurį, nuspręsta plaukti į rytus. Bet didelės ledo masės ir sunkios laivybos sąlygos Arkties vandenyne privertė Kuką pasukti į pietus.
Kelionės metu labai pasikeitė Kuko charakteris. Jis tapo valdingas ir dirglus. Vis dažniau kentėjo nuo pilvo skausmų. Jo veiksmuose vis daugėja iracionalumo (norėdamas išvengti skorbuto, vertė jūreivius valgyti jūros vėplių mėsą).
Džeimso Kuko mirtis
1779 m. Kukas grįžo į Havajus. 1779 m. vasario 14 d. Kealakekua įlankoje keletas havajiečių pavogė vieną Kuko valtį. Susidarius tokiai situacijai, kol nebus grąžintas pavogtas daiktas, paprastai būdavo paimama į nelaisvę keletas havajiečių. Tą kartą buvo nutarta paimti įkaitu Havajų karalių Kalaniopuu. Pakrantėje susirinko daug pasipiktinusių čiabuvių. Tragiškų pasekmių būtų išvengta, jei ne Kuko sprendimas grįžti keleto menkaverčių daiktų. Prasidėjus kovai, panaudoti akmenys, paskui strėlės ir ietys, britams buvo duotas įsakymas šaudyti į vietinius iš muškietų. Kovos metu Kukas buvo užmuštas lazdomis.
Pasak legendos, Kukas buvęs suvalgytas. Iš tiesų dalis kūno buvo palaidota, palaikai vėliau perduoti britams, ir oficialiai palaidoti jūroje.
Vadovavimą ekspedicijai perėmė Klerkas. „Resolution“ ir „Discovery“ grįžo į Angliją 1780 m.
Kuko trečiosios ekspedicijos užduotis buvo neįvykdoma, suformuluota remiantis kabinetinių Europos geografų neatitinkančiais tikrovės žemėlapiais ir teiginiais, esą ledas vasarą negali trukdyti laivybai arktiniuose rajonuose. Kukas sunkiomis sąlygomis sugebėjo pažymėti kranto liniją nuo Šv. Elijaus kalno iki Beringo sąsiaurio. Bet šiaurės vakarų kelias pasirodė per sunkus XVIII a. mediniams, plaukiantiems tik vėjui pučiant, laivams.
Kuko palikimas
Kuko pirmosios kelionės marštutas pažymėtas raudonai, antrosios – žaliai, trečiosios – mėlynai
Per 11 metų Džeimsas Kukas įnešė žymų indėlį į planetos pažinimą. Atrastos Kalėdų ir Sandvičo salos. Didžiausias jo palikimas – detalių žemėlapių sudarymas. Tai, kad kai kurie jų nustoti naudoti visai neseniai, liudija, kokį lygį buvo pasiekęs Kukas.
Be kartografinių pasiekimų, reikšmingi atradimai gamtos srityje (naujos augalų ir gyvūnų rūšys), susitikimai su naujomis tautomis, tokiomis kaip Australijosaborigenai, polineziečiai ir aleutai.
Kuko mokiniai
Daugelis tų, kurie sukūrė Britų laivyną, mokėsi jūreivystės iš Kuko. Tai Viljamas Blajus – garsus „Bounty“ kapitonas, kuris 1787 m. išplaukė į Taitį duonmedžių sodinukų,
Džordžas Vankuveris – vakarinių Šiaurės Amerikos krantų tyrinėtojas (1791 m. – 1794 m.)
Džordžas Dihonas – trečiosios Kuko ekspedicijos dalyvis, vėliau pats vadovavęs kelionei.
Šaltiniai
↑Kukas Džeimsas (James Cook). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 203 psl.
