Jaejama salos (jap. 八重山諸島 = Yaeyama-shotō, taip pat 八重山列島 Yaeyama-rettō, jaejam.Yaima; okinav.Eema) – salynas, esantis Japonijos pietvakarių Okinavos prefektūroje. Salų plotas yra 591,46 km², yra 53 627 gyventojai (2011 m.).
Pavadinimas reiškia „daugybė kalnų“ (arba „aštuoni kalnai“). Salynas kartu su gretimomis Mijako salomis ir Senkaku salomis grupuojamas į Sakišimos salas.
Jaejama salos sudaro vulkaninių Riūkiū salų piečiausią atkarpą. Jos yra pietvakarius nuo Mijako salų ir į rytus nuo Taivano. Tai labiausiai nuo pagrindinių Japonijos salų nutolusi vieta, čia yra piečiausia (Hateruma) ir labiausiai į vakarus nutolusi Japonijos sala (Jonaguni)[1]. Išigakis yra kultūrinis, politinis ir ekonominis salyno centras.[2]. Iš viso salyne suskaičiuojamos 12 gyvenamų salų. Didžiausios jų yra Išigakis ir Iriomotė.
Prie salų auga koraliniai rifai, ir jos yra mėgstamos įvairių jūrų gyvūnų, tokių kaip rajos, rykliai, jūros vėžliai, diugonai. Salos mėgstamos ir paukščių[3].
Salose yra trys savivaldybės: Išigakio miestas, Taketomio ir Jonagunio miesteliai. Jaejamos apskritis su administraciniu centru Taketomyje apima du pastaruosius (t.y. visas Jaejamos salas išskyrus Išigakį). Iš Išigakio dar administruojamos ir Senkaku salos).[6]
Vietinės legendos pasakoja, kad iš pradžių dievas kūrėjas Šiming Ganaši sukūrė nedidelę Taketomio salą. Vėliau, kartu su kalnų dievu Omoto sukūrė Išigakio salą. Vėliau kartu jie sukūrė likusias Jaejamos salas. Broliai dievai Mal fai r Tal fai išmokė žmones auginti ryžius ir kitų žemdirbystės technikų.
Jaejamos salose randami 27 tūkst. metų senumo žmogaus kaulai, kas rodo, jog salos buvo apgyvendintos nuo labai senų laikų. Maždaug prieš 4000 m. salose susiformavo neolitinėŠimotabaru kultūra (jap. 下田原期 = しもたばるき), kurios gyventojai gamino keramiką, akmeninius įrankius. Kultūriškai jie buvo nesusiję su tuo metu Japonijos salose klestėjusia Džiomono kultūra, tačiau keramikos, akmeninių kirvių formos rodo sąsajas su Taivano, Filipinų salų gyventojais[7]. Egzistavusi apie 500 metų, ši kultūra nunyko, ir po tu du tūkstantmečius salose nerandami jokie radiniai. Vėliau, IV-XII a. salose susiformavo nauja Nekeraminė kultūra (jap. 無土器期 = むどきき), kuri ryškiai skyrėsi nuo šiauresnėse Riukiu salose klestėjusios Kaidzukos kultūros, bet irgi turėjo kultūrinių sąsajų su Filipinais bei Polinezija. Apie šių akmens amžiaus gyventojų lingvistinę priklausomybę duomenų nėra. Jaejamos kalboje beveik nerandama skolinių iš ankstesnių gyventojų kalbų, todėl yra hipotezė, kad šie gyventojai galėjo išmirti iki atsikeliant dabartiniams Jaejamos salų gyventojams.
Mišiagi-on, vietos šintoizmo maldykla
Apie XII a. į salas iš šiaurės atsikėlė senąja japonų kalba kalbėję gyventojai, kurie atsinešė žemdirbystę, šintoizmo tradicijas. Tačiau su šiauriau susikūrusia Japonijos valstybe šios salos turėjo labai silpną ryšį. Vietoj to formavosi artimi kultūriniai ryšiai su Taivanu, Kinija. Iš šio laikotarpio randama keramikos, porceliano iš Kinijos. Taip pat iš Kinijos atkeliavo kaulių, ožkų, buivolų auginimo tradicijos. Tačiau vietos gyventojai neperėmė rašto sistemos, neintrodukavo budizmo, vietos religija koncentravosi ties garbinimu gamtos šventvietėse utaki (kurios skirtingose salose vadinamos on, ugan, wan, waa).
Dėl ilgos salyno gyventojų izoliacijos Jaejamos salyno gyventojų tapatybė pamažu atsiskyrė nuo likusių Riūkiū salų. Kartu formavosi Jaejamos ir Jonagunio kalbos. Kiekvienoje saloje XII-XIII a. iškilo vietos diduomenė (adži) - gyvenviečių (suku) vadai.
Furusutobaru tvirtovė, iš kurios valdė Ojake Akahačis
Tuo metu šiaurėje (Okinavos saloje) stiprėjo Riukiu karalystė, kuri plėtė savo hegemoniją į pietus. XV a. pabaigoje Išigakio salos vadas Ojake Akahačis pripažino Riūkiū karalystės hegemoniją ir kelis metus mokėjo jai duoklę. Tačiau 1500 m. jis sukilo prieš valdžią. Dėl to iš Okinavos salos atplaukusi armija jėga prijungė salas prie karalystės. 1524 m. salose įkurtas atskiras administracinis vienetas kuramoto (jap. 蔵元 = くらもと), kurio administracinis centras iš pradžių buvo Taketomio saloje, o vėliau perkeltas į Išigakį. Jaejamos kuramoto sudarė trys savivaldybės magiri (jap. 間切 = まぎり).
XVII a. salose įsigalėjo Japonijos Sacumos domenas, kuris vietos gyventojus apdėjo mokesčiais. Sustiprėjus Japonijos įtakai, 1614 m. Išigakyje pastatyta pirmoji budistinė šventykla - Išigakio Šiorindžis. Šalia jos išdygo ir šintoistinė maldykla Gongendžis. Mokesčiai labai stipriai spaudė vietos gyventojus. Nuolatinės sausros, potvyniai, cunamiai ir kitos stichinės nelaimės ne kartą baigdavosi badu, ir salų gyventojų per kelis šimtmečius stipriai sumažėjo.
XIX a. viduryje prasidėjus Meidži restauracijai, Jaejamos salos (kaip ir visa Riūkiū karalystės teritorija) pripažintos Japonijai. 1908 m. salos inkorporuotos į Japonijos valstybę kaip atskira savivaldybė. Vėliau čia suformuotos trys savivaldybės.
1940 m. liepos 7 d. salas nusiaubė taifūnas, sugriovęs daugiau nei 700 namų. Antrojo pasaulinio karo metu salos buvo stiprai subombarduotos, o didelę dalį gyventojų gyvybių nusinešė maliarija.
Saloms būdinga savita muzikinė tradicija. Čia paplitusi specifinė dainavimo forma junta, darbo dainos, dainuojamos vyrų ir moterų pakaitomis.
Mušaama festivalis švenčiamas liepos 14 d. Hateruma saloje derliaus festivalis švenčiamas per Obon. Per festivalį vyksta vietinio derlingumo dievo Miruku (Maitrėja) ir jo vaikų (vietiniai vaikai) paradas, šiki šokiai.
↑„第1 指定離島・島しょ・人口“(PDF). 離島関係資料（平成24年１月） (japonų). 沖縄県企画部地域・離島課. 2012 m. sausio mėn. pp. 2, 8. Suarchyvuotas originalas(PDF) 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2012-12-13.
