Itališka komedija (it.Commedia all'italiana) arba Itališko stiliaus komedija – kino žanras, gimęs Italijoje XX a. šeštajame dešimtmetyje ir išplėtotas septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose. Plačiai paplitusi nuomonė, kad jo pradžia yra 1958 m. Mario Monicelio filmas „I soliti ignoti“[1], o pavadinimas kildinamas iš Pietro Germi filmo „Divorzio all’italiana“ (liet.Itališkos skyrybos; 1961 m.) pavadinimo[2]. Daugelio kritikų nuomone, paskutiniuoju klasikinės „itališkos komedijos“ filmu laikomas Ettore Scola kūrinys „La Terrazza“ (1980 m.)[3][4][5].
Kartais terminas „itališka komedija“ nurodo ne konkretų žanrą, o laikotarpį (maždaug nuo XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos iki septintojo dešimtmečio pradžios), kai Italijos kino pramonė kūrė daug sėkmingų komedijų, turinčių bendrų bruožų, pavyzdžiui, manierų satyrą, farso ir grotesko atspalvį, didelį dėmesį aštrioms to meto socialinėms problemoms (seksualiniai klausimai, skyrybos, kontracepcija, šalies ekonominis pakilimas ir įvairios jo pasekmės, Katalikų bažnyčios įtaka Italijoje) ir vyraujanti viduriniosios klasės aplinka, dažnai pasižyminti dideliu liūdesio ir socialinės kritikos fonu, kuris atskiedžia komišką turinį[6].
Itališkos komedijos žanras labai skyrėsi nuo lengvos ir neįpareigojančios vadinamojo „rožinio neorealizmo“, madingo šeštajame dešimtmetyje, komedijos tuo, kad buvo nukrypta nuo neorealizmo griežto tikrovės laikymosi. Greta tradicinei komedijai būdingų komiškų situacijų ir siužetų ji derino kandžią ir kartais karčią manierų satyrą su ironija, kad išryškintų šiuolaikinės Italijos visuomenės prieštaravimus[7].
Pradedant septintojo dešimtmečio pabaiga ir per visą aštuntąjį dešimtmetį Italija išgyveno daug etapų, kurie radikaliai pakeitė italų mentalitetą ir papročius. Ekonominė padėtis, studentų neramumai ir naujų emancipacijos galimybių paieškos darbo ir šeimos pasaulyje tapo idealia vieta, kurioje buvo galima projektuoti komedijų personažus, pasirengusius scenoje atgaivinti pilietinės visuomenės pokyčius[8].
Italijai tai buvo ekonominio pakilimo metai, po kurių sekė socialinių užkariavimų metai, kai radikaliai keitėsi italų mentalitetas ir seksualiniai įpročiai, gimė naujas santykis su valdžia ir religija, buvo ieškoma naujų ekonominės ir socialinės emancipacijos formų darbo, šeimos ir santuokos pasaulyje – visos šios temos atsekamos šiai temai priskiriamuose filmuose. Septintajame dešimtmetyje „itališka komedija“ palietė ir sudėtingesnes socialines problemas iš esmės draminio pobūdžio kūriniuose (pavyzdžiui, Nanni Loy „Detenuto in attesa di giudizio“ arba Mario Monicelli „Un borghese piccolo piccolo“)[6].
Komedijos žanrui priskiriamų filmų sėkmę lėmė tiek ištisa karta puikių aktorių, mokėjusių meistriškai įkūnyti to meto italų ydas ir dorybes, tiek kruopštus režisierių, pasakotojų ir scenaristų, išradusių tikrą žanrą, turintį iš esmės naują atspalvį, darbas[6].
Norint įvardinti kanoninius šio žanro filmus, dažniausiai yra minimi trys darbai: Dino Risi „I mostri“ (su Vittorio Gassman ir Ugo Tognazzi, 1963 m.), Luigi Zampa „Il medico della mutua“ (su Alberto Sordi, 1968 m.) ir jos tęsinys „Il Prof. Dott. Guido Tersilli, primario della clinica Villa Celeste, convenzionata con le mutue“, 1969 m. režisuotas paties Sordi, bei Mario Monicelli „I soliti ignoti“ (su v. Gassmanu, Marcello Mastroianni, Toto, 1958 m.)[1].
Režisieriai ir filmai
Kadras iš filmo „Il mattatore“
Manoma, kad būtent režisierius Mario Monicelli, „itališkos komedijos“ pradininkas ir vienas didžiausių jos kūrėjų (kartu su Dino Risi, Luigi Comencini, Pietro Germi ir Ettore Scola), pradėjo šį naują etapą vaidybiniu filmu „I soliti ignoti“ (1958 m.), parašytu kartu su Suso Cecchi D’Amico ir scenaristų duetu Agenore Incrocci ir Furio Scarpelli. Kūrinyje groteskiškos užuominos derinamos su dramai būdingais siužetais, detaliai nufilmuota Roma dar iki taip vadinamo Italijos ekonominio stebuklo[9]. Filmas sulaukė tokio didžiulio pasisekimo net už šalies ribų, kad buvo nominuotas Oskarui kaip geriausias užsienio filmas[7].
1959 m. kino teatruose pasirodė Monicelli filmas „La grande guerra“, kuriame vaidino Alberto Sordi ir Vittorio Gassman. Vaidybinis filmas, įkvėptas Guy de Maupassant apsakymo, istorinę karo tragediją papildė komedijos intarpais ir antrus metus iš eilės pelnė režisieriui Oskaro apdovanojimo nominaciją. 1966 m. pasirodė Monicelli fantastinė farso komedija „Brankaleonės armija“, kuriame viduramžiai buvo pateikiami priešingai vyraujantiems Holivudo filmams. 1968 m., atradęs aktorės Monica Vitti komiškumą, Monicelli sukūrė filmą „La ragazza con la pistola“, kuris vėl buvo nominuotas Oskarui. Kiti žymesni jo darbai – „Tautinis romanas“ (1974 m.), „Amici miei“ (1975 m.) ir „Un borghese piccolo piccolo“ (1977 m.), kuriame jau matomi tuo metu Italijoje prasidėję Švino metai.
Septintasis dešimtmetis buvo Italijos ekonominio stebuklo laikotarpis, todėl kiną paveikė Italijos visuomenę keičiantys pokyčiai. Vienas pirmųjų šiuos pokyčius užfiksavusių menininkų buvo kino režisierius Dino Risi. Savo geriausiai žinomame vaidybiniame filme „Il Sorpasso“ (1962) jis sėkmingai derina komediją ir temos rimtumą, neįprastai pasukdamas į dramatišką ir pabaigą. Dino Risi taip pat režisavo kultinius filmus „I mostri“ (1963) ir „Una vita difficile“ (1961), kuriame balansuojama tarp farso ir dramos, tarp sociologinių ambicijų ir politinio nusivylimo[10]. Kiti svarbūs režisieriaus kūriniai: „Il vedovo“ (1959), „Il Mattatore“ (1960), „Il giovedi“ (1964), „Savaitgalis itališkai“ (1965), „Nužudyk mane bučiniais“ (1968), „Italijos liaudies vardu“ (1971) ir filmas „Moters kvapas“ (1974), sulaukęs Holivudo dėmesio ir naujos versijos.
Kadras iš filmo „I soliti ignoti“
Dažnai filmuose komedijos elementai meistriškai susipina su įvairiais žanrais, ir taip sukuriami visiškai neklasifikuojami filmai. Šią techniką pradėjęs taikyti režisierius Luigi Comencini, šeštajame dešimtmetyje išpopuliarėjęs su keliomis komedijomis (pvz., „Pane, amore e fantasia“, 1953 m.), 1960 m. sukūrė karo komediją – dramą „Tutti a casa“, kuria palietė temą, iki tol ignoruotą didelės dalies nacionalinio kino[10]. Geriausi režisieriaus filmai yra „Raitomis ant tigro“ (1961 m.), „Bubės mergina“ (1963 m.), „Mokslinis žaidimas kortomis“ (1972 m.), „Katė“ (1977 m.) ir „Spūstis“ (1979 m.), kuriuose susilieja skirtingi žanrai ir stiliai.
Kita svarbi figūra yra režisierius Pietro Germi. Pradėjęs kurti akivaizdžiai pilietinio turinio kūrinius, kuriuos galima priskirti neorealizmo kanonams, paskutiniame karjeros etape jis režisavo filmus, kuriuos buvo galima priskirti komedijos sričiai, kur greta įprastų humoristinių tonų apie viduriniosios klasės papročius išliko ir kritikos elementai[11]. Po „Divorzio all’italiana“ sėkmės sekė jo filmai „Suviliota ir pamesta“ (1964) ir „Signore & Signori“ (1965). Ši satyra apie veidmainystę mažame miestelyje aukštutiniame Veneto regione Kanų kino festivalyje pelnė Auksinę palmės šakelę.
Paskutiniuoju didžiojo komedijų kūrimo etapo režisieriumi tapo Ettore Scola. 1974 m. režisierius sukūrė įsimintiną filmą „Mes taip mylėjome vienas kitą“, kuriame per trijų draugų – advokato Džanio Perego (Vittorio Gassman), nešiko Antonio (Nino Manfredi) ir intelektualo Nikolos (Stefano Satta Flores) – istorijas atkuriama 30-ies metų Italijos istorija. Kiti svarbūs filmai: „Brutti, sporchi e cattivi“ (1976), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Nino Manfredi, ir „Una giornata particolare“ (1977), kuriame Sophia Loren ir Marcello Mastroianni atliko vieną geriausių ir nuotaikingiausių savo vaidmenų[12]. 1980 m. režisierius sukūrė pamfletą „La terrazza“, kuris, daugumos kritikų nuomone, yra paskutinis “Itališkos komedijos” pavyzdys.
Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje išgarsėjo Luciano Salce, sukūręs daugybę finansiškai sėkmingų komedijų: ciklą apie buhaterį Ugo Fantocį (akt. Paolo Villagio), taip pat filmus „Il federale“ (1961), „La voglia matta“ (1962), ir „Antis apelsinų padaže“ (1975).
Atskirą vietą komedijų kūrėjų sąraše užima Antonio Pietrangeli, kuris beveik visuose savo filmuose nagrinėjo moterų psichologiją, itin jautriai piešdamas nelaimingų ir kankinamų moterų portretus: „Adua e le compagne“ (1960), „La visita“ (1963), „Merginos iš Parmos“ (1963) ir „Aš ją gerai pažinojau“ (1965), laikomu jo šedevru. Kiti reikšmingi žanro kūriniai: Luigi Zampa juostos „Eismo reguliuotojas“ (1960) ir „Il medico della mutua“ (1968), Mario Camerini „Nusikaltimas“, taip pat kai kurios Vittorio De Sica komedijos, tokios kaip „Bumas“ (1963), „Ieri, oggi, domani“ (1963) ir „Itališkos vedybos“ (1964).
Taip pat paminėtina režisierė Lina Wertmüller, kuri kartu su patyrusia aktorių pora Giancarlo Giannini ir Mariangela Melato XX a. septintojo dešimtmečio pirmoje pusėje sukūrė sėkmingus filmus „Metalurgas Mimi“ (1972), „Meilė ir anarchija“ (1973) ir „Travolti da un insolito destino nell’azzurro mare d’agosto“ (1974). Po dvejų metų, su filmu „Pasqualino Settebellezze“ (1976), ji gavo keturias Oskaro nominacijas ir tapo pirmąja moterimi, gavusia geriausios režisierės nominaciją[13].
Tarp itališkos komedijos pradininkų yra aktoriai Aldo Fabrizi ir Toto, su kitu komedijos aktoriumi Peppino De Filippo sukūręs populiarų duetą „Toto ir Pepinas“. Kartu jie atliko pagrindinius vaidmenis daugelyje šio žanro vaidybinių filmų bei paliko ryškų pėdsaką Italijos kine.
Pradžioje „itališkų komedijų“ veiksmas dažniausiai vykdavo Romoje, o filmuose vaidindavo čia gimę arba gyvenantys aktoriai, pvz. Alberto Sordi. Nors net ir toks didelis ir judrus miestas kaip Milanas šeštajame dešimtmetyje, atrodo, liko beveik nuošalyje ir buvo suvokiamas labiau kaip verslo ir darbo, o ne pasaulinių įvykių centras, tačiau tik septintajame dešimtmetyje, įvykus Italijos ekonomikos stebuklui, vėl tapo pirmaujančiu miestu.
Nuo XX a. septintojo dešimtmečio taip pat buvo sukurta daugybė filmų, vaizduojančių italus, kovojančius su likusiu pasauliu, pradedant emigrantų užsienyje figūromis italų diasporos laikotarpiu: Nino Manfredi vaidino imigrantą Šveicarijoje filme „Duona ir šokoladas“, o Alberto Sordi – imigrantą į Australiją filme „Mergina Australijoje“[15]. Italai užsienyje įvairiausiose situacijose atsiduria ir filmuose „La ragazza con la pistola“, „Riusciranno i nostri eroi a ritrovare l’amico misteriosamente scomparso in Africa?“, „Il diavolo“, „Fumo di Londra“, „Una moglie americana“ ir daugelyje kitų.
Neretos ir komedijos, kuriose itališka aplinka perkeliama į skirtingus istorinius kontekstus (“Brankaleonės armija”, “In nome del papa re”, “I due marescialli” ir kt.
Šis žanras buvo labai sėkmingas daugiau nei 20 metų, nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos[16] iki septintojo dešimtmečio pabaigos[17]. Jo kulminacijos laikotarpiu, ypač antrojoje septintojo dešimtmečio pusėje, „itališkos komedijos“ filmai dažnai atsidurdavo populiariausiųjų vietoje ne tik Italijoje, bet ir įvairiose kitose Europos šalyse. Sėkmė kartais buvo tokia didelė, kad leido tokiems aktoriams kaip Sophia Loren, Vittorio Gassman, Gina Lollobrigida, Virna Lisi išmėginti sėkmę ir Holivude. Tiesą sakant, šis žanras kartu su neorealizmu ir spageti vesternais buvo vienintelis, kurį pavyko sėkmingai eksportuoti į užsienį, nepaisant to, kad vaizduojamos situacijos ir kontekstai kartais buvo tokie tipiškai itališki, kad užsienio publika ne visada juos visiškai suvokė[18].
Po daugelio metų net Holivudas iš naujo atrado kai kurias „itališkas komedijas“ ir sukūrė daugiau ar mažiau sėkmingus jų perdirbinius. Tai, pavyzdžiui, Eugene Levy „Once upon a Crime“ yra Mario Camerini „Nusikaltimas“ perdirbinys, Louis Malle „Crackers“ ir brolių Russo „Welcome to Collinwood“ su George Clooney, abu yra „I soliti ignoti“ perdirbinys, arba Guy Ritchie „Swept Away“ – Linos Wertmüller „Travolti da un insolito destino nell’azzurro mare d’agosto“ perdirbinys, taip pat Martin Brest „Moters kvapas“ su Al Pacino yra Dino Risi „Moters kvapas“ amerikietiška versija.
Itališkos komedijos žanras ėmė nykti septintojo dešimtmečio pabaigoje, o kito dešimtmečio pradžioje beveik visiškai baigėsi. Tai lėmė kai kurių charizmatiškiausių aktorių (pavyzdžiui, Vittorio De Sica, Toto, Peppino De Filippo, Pietro Germi) pasitraukimas iš ekrano, neišvengiamas visos režisierių ir aktorių kartos, kuri buvo pirmųjų filmų kūrėja, senėjimas ir, svarbiausia, besikeičiančios tuometinės Italijos socialinės, ekonominės ir politinės sąlygos.
Aštuntajame dešimtmetyje Italijoje laipsniškai aštrėjant socialiniams ir politiniams konfliktams, prasidėjus terorizmui, ekonominei krizei ir plačiai paplitusiam nesaugumo jausmui, ironiją po truputį pakeitė vis šiurkštesnė ir dramatiškesnė tikrovės vizija[4]. Jau 1975 m. Mario Monicelli filmu „Amici miei“ padarė esminį posūkį komedijoje šia prasme, nes laiminga ir šviesi pabaiga galutinai išnyksta, personažai išlieka komiški, bet tampa rūstūs ir apgailėtini, vyrauja visuotinio kartėlio ir nusivylimo atmosfera. Galutine itališkos komedijos pabaiga yra laikomi 1980 m.
Įtaka
Kadras iš filmo „Amici miei“
Nors dabartinė italų kino komedija iš esmės skiriasi nuo tradicinės šeštojo – aštuntojo dešimtmečių „itališkos komedijos“, šiuolaikiniai režisieriai taip pat sulaukė sėkmės savo žanre. Pradžioje tai buvo Nanni Moretti, Carlo Verdone ir Roberto Benigni, o amžių sandūroje – Paolo Virzi, Giovanni Veronesi ir kiti. Nors tikroji „commedia all’italiana“ jau laikoma sunykusia, dabartiniai jos kūrėjai kartais vadinami „commedia italiana“ atstovais[19]. Stilistiniai skirtumai tarp įvairių režisierių būtų pernelyg dideli, kad būtų galima išskirti bendrą mokyklą, o socialinės ir kultūrinės sąlygos, su kuriomis susiduria dabartinis italų kinas, jau yra pernelyg skirtingos, kad būtų galima galvoti apie šio žanro tęstinumą su laikotarpiu, kai jis gimė ir vystėsi (1958–1980 m.). Neatsitiktinai pats terminas „commedia all’italiana“ dabar vienbalsiai apibūdina epochą, kuri, su retomis išimtimis, neperžengia aštuntojo dešimtmečio pradžios, todėl nuo to laiko kritikai ir žurnalistai jo beveik nevartoja naujai sukurtoms komedijoms žymėti[4].
↑Brunetta, Gian Piero (1993). „Dal miracolo economico agli anni novanta, 1960-1993“. Storia del cinema italiano (italų). IV. Editori Riuniti. p. 386. ISBN88-359-3788-4.
↑Giacovelli, Enrico (1990). La commedia all'italiana - La storia, i luoghi, gli autori, gli attori, i film (italų). Gremese Editore. pp. 11–12. ISBN978-8876058738.
↑ 7,07,1Giacovelli, Enrico (1990). La commedia all'italiana - La storia, i luoghi, gli autori, gli attori, i film (italų). Gremese Editore. p. 43. ISBN978-8876058738.
↑Giacovelli, Enrico (1990). La commedia all'italiana - La storia, i luoghi, gli autori, gli attori, i film (italų). Gremese Editore. p. 49. ISBN978-8876058738.
_Vittorio_Gassman_e_Dorian_Gray.png)
