Itališka erotinė komedija (it.commedia sexy all'italiana ) – itališkos komedijos subžanras, dar kartais vadinamas Commedia scollacciata arba Commedia erotica all’italiana.
Itališkos erotinės komedijos filmams paprastai būdingas gausus moterų nuogumas, komiškumas ir minimalus kiekis socialinės kritikos, kuri buvo pagrindinė itališkos komedijos žanro sudedamoji dalis[1]. Komedija buvo glaudžiai susijusi su seksualine revoliucija, o tuo laikotarpiu tai buvo itin nauja ir novatoriška, nes pirmą kartą kino teatruose buvo galima žiūrėti filmus su nuogomis moterimis. Pornografija ir atviros sekso scenos Italijos kino teatruose buvo draudžiamos, tačiau dalinis nuogumas buvo šiek tiek toleruojamas. Šis žanras apibūdinamas kaip nepadorios komedijos ir humoristinio erotinio filmo mišinys su daugybe šmaikštumo elementų, kuriame vyrauja daugiau ar mažiau klišiniai siužetai.
Šio subžanro šaknys glūdi keliose skirtingose filmų serijose. Mondo filmų žanras išpopuliarino nuogumą ir pakeitė Italijos kino leistinumo ribas. Sėkminga septintojo dešimtmečio itališkų komedijų filmų serija (pavyzdžiui, Pietro Germi „Signore & Signori“ (1966 m.) ir Dino Risi „Vedo nudo“ (1969 m.) buvo skirta italų veidmainystei ir gėdai dėl seksualinių tabu, kas lėmė siužetų apie seksą išpopuliarėjimą.
Pagrindinis laikotarpis
Erotinės komedijos buvo labai sėkmingos komerciniu požiūriu nuo septintojo dešimtmečio iki aštuntojo dešimtmečio pradžios, nors kritikai jas dažniausiai vertino neigiamai (su keliomis išimtimis, pavyzdžiui, kai kuriem filmai, kuriose pagrindinį vaidmenį atliko Lando Buzzanca), o vėliau, kai moterų nuogumas tapo įprastas pagrindiniame Italijos kine, televizijoje ir žurnaluose bei kai pornografiniai filmai tapo labiau prieinami, jų populiarumas sumažėjo[1].
Žanrai
Itališkos erotinės komedijos pagal siužetą dar skiriamos į kelis subžanrus: viduramžių (it.decamerotici), policijos (it.poliziottesca)[2], karinės (it.militare), šeimos komedijos (it.La famiglia), mokyklos (it. Le scolaresche), ligoninės (it.ospedaliera) ir kt.
Decamorotici
Kadras iš filmo “Boccaccio”
1971–1975 m. itin populiarūs tapo taip vadinami Decamerotici fimai, kurių siužetas buvo paremtas Giovanni Boccaccio „Dekameronas“, Geoffrey Chaucerio „Kenterberio pasakojimų“ ir „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakojimais, pripildant juos nuogybių bei išryškinant siužeto seksualinę liniją. Vienas garsiausių to laikotarpio italų režisierių Pier Paolo Pasolini sukūrė šios temos trilogiją: „Il Decameron“ (1971), „I racconti di Canterbury“ (1972) ir „Il fiore delle mille e una notte“ (1974).
Šių filmų sėkmė ir Italijos cenzūros sušvelninimas nuo XX a. septintojo dešimtmečio pradžios atvėrė kelią dešimtims filmų, kurių veiksmas vyksta viduramžių ar Renesanso laikais ir kurie bendrai vadinami „decamerotici“[1][3][4][5]. „Decamerotici“ banga tęsėsi nuo 1971 m., pradedant filmu „La Betìa ovvero in amore, per ogni gaudenza, ci vuole sofferenza“, iki 1975 m. Viso priskaičiuojama apie 50 „decamerotici“ subžanro filmų[6].
Poliziotesca
Filmai policijos tema buvo svarbi erotinio žanro dalis, nors jo pradžia laikoma nuo 1974 m. Steno filmo „Policininkė“, kuris atitinka tradicinės komedijos kanonus ir nėra priskiriamas erotinės komedijos žanrui. Seksualios moters – policininkės personažas pirmiausia siejamas su aktore Edwige Fenech ir kuris pirmą kartą pasirodė filme „Policininkė daro karjerą“ir vėliau buvo plėtojamas dar keliuose filmuose. Šiam žanrui priskiriama ir Lucio Fulci komedija „Teisėja“, satyra apie tesiminę sistemą.
Militare
Tuo pačiu metu plačiai paplito filmai, kurių veiksmas vyksta kareivinėse arba kariuomenėje apskritai, sukuriant komiškas situacijas. Vienas žinomiausių subžanro pavyzdžių – filmas „I carabbimatti“ (1981 m.).
XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje iš seksualinės komedijos, paremtos vien tik tos pačios šeimos narių erotiniais santykiais, dažnai vykstančiais viduriniosios klasės aplinkoje, atsirado subžanras, gavęs šeimyninės erotinės komedijos pavadinimą. Šio žanro ištakos siekia keleriais metais ankstesnį Salvatore Samperi filmą „Grazie zia“ (1968 m.), kuris, dėl savo siužeto, kurio centre buvo incestiniai tetos ir dukterėčios santykiai, buvo sutiktas kaip ištvirkėliškas. Tačiau būtent filme „Apgaulė“ (1973 m.) Samperi, faktinis šio subžanro etaloninis autorius, išgrynino pagrindinę šių filmų liniją, kuriuose buvo nagrinėjamos erotinės situacijos tarp šeimos narių: tėvų, paauglių vaikų ar tarnų. Žymiausia šio žanro atlikėja yra aktorė Laura Antonelli ir filmas „Apgaulė“.
Le scolaresche
Viena populiariausių erotinės komedijos krypčių yra veiksmas, vykstantis mokyklose. Šiuose filmuose įžūlios moksleivės tyčiojasi iš senamadiškų ir naivių mokytojų, taip pat savo bendraklasių. Šio žanro karalienė buvo Gloria Guida bei jos vaidmuo filme „Moksleivė“ ir jo tęsiniuose. Prie šios subkategorijos priskiriami ir filmai, kuriuose veiksmas sukasi apie seksualias mokytojas ir jas persekiojančius kolegas arba pernelyg įaudrintus mokinius. Tipiškas pavyzdys yra Edwige Fenech vaidmuo filme „Mokytoja“. Po keleto panašių filmų mokytojos vaidmenį iš Fenech perėmė Nadia Cassini.
Le ospedaliera
Dar viena populiari erotinių komedijų veiksmo vieta – ligoninė arba kita medicinos įstaiga. Čia herojės tampa pacientų ar kolegų vyrų geismo objektu, o patys filmai kartais sujungiami su kitais erotinės komedijos subžanrais, dažniausiai kariniais („Karo ligoninės gydytoja“ ir pan.)
Pierini
Aštuntajame dešimtmetyje, erotinių komedijų eros pabaigoje, buvo sukurtos „Pierini“ komedijos, pavadintos pagal pagrindinio herojaus Pierino vardą. Šio personažo „veidas“ buvo aktorius Alvaro Vitali, o filmų siužetas dažnai sudarytas iš atskirų komiškų, viena prie kitos vedančių situacijų. Pagrindinės tokių filmų veiksmo vietos: mokykla, sporto sale, internatas ar ligoninė. Tokių filmų kokybė ir vertė dažnai kelia abejonių, tačiau kai kurie filmai buvo gana populiarūs, o Vitali būtent jais susikūrė savo, kaip komiko, reputaciją.
Itališkomis erotinėmis komedijomis prasidėjo kelių aktorių karjera, tarp jų Edwige Fenech, kuri laikoma šio žanro žvaigžde. Taip pat šiais filmais išpopuliarėjo aktorės Maria Baxa, Gloria Guida ir Nadia Cassini, kuri septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo laikoma Fenech įpėdine.
Daugelis aktorių, anksčiau sėkmingai vaidinusių kituose žanruose, vėliau persikėlė į tradicines komedijas ir tapo gerai žinomomis šio žanro atstovėmis, pavyzdžiui, Femi Benussi 7-ojo dešimtmečio viduryje ir Barbara Bouchet 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Net glamūriniai modeliai Anna Maria Rizzoli ir Carmen Russo taip pat pasuko šiuo keliu aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai šio žanro populiarumas ėmė mažėti.
_-_Laura_Antonelli.jpg)
_-_Gloria_Guida_e_Lando_Buzzanca.jpg)
