Humanistinė psichologija – psichologijos mokykla atsiradusi XX a. šeštajame dešimtmetyje kaip reakcija į biheiviorizmą ir psichoanalizę.
Humanistinės psichologijos šaknys yra egzistencialistų filosofijoje (Kierkegaard, Nietzsche, Heidegger, Sartre). Šeštojo dešimtmečio pabaigoje psichologai, kurie siekė labiau holistinės psichologijos vizijos, nei tuo metu vyravusios biheiviorizmo ir psichoanalizės versijos, susirinko dviejuose susitikimuose Detroite. Humanistinės psichologijos krypties pradininku yra laikomas Carl Rogers (1902–1987); vienu ryškesnių atstovu – Abraham Maslow (1908–1970).
Teorija
Humanistinės psichologijos atstovų keliami klausimai – „Kas žmogų daro žmogumi? Kas verčia ji tobulėti? Kokie jo gyvenimo tikslai ir gyvenimo prasmė? “. Karlas Rodžersas teigė, kad žmogui gyvenimo prasmės reikia ieškoti savyje. Mokslininko žodžiais, pats žmogus yra tikslas, jis savyje turi begalinį potencialą, kurį gali visapusiškai realizuoti. Karlo Rodžerso idealas yra asmenybė, kuri nevaržo savęs jokiomis nuostatomis, yra atvira visoms patirtims. Žmogus, kuris kiekvieną akimirką priima čia ir dabar, priima tokią, kokia ji yra, ir išgyvena ją iki galo.
Rodžerso įvestos savokos:
- Žmogaus tapatumas: tai kuo mes save laikome, kokias galimybes realizuojame
- Žmogaus savastis: visos mintys ir jausmai, kuriais atsakome į klausimą, kas mes esame.
- Tikrasis aš: mano asmenybės šerdis (branduolys), jausmai ir mintys, kurie atspindi mano vidinius norus, savybes ir galimybes
- Asmenybės raida: siekimas įgyvendinti savo potencialą, tikslą.
Rodžersas priešindamas žmogų aplinkai, išveda sąlygą sėkmingai asmenybės raidai: kad aplinka netrukdytų šiam procesui. Mokslininkas mano, kad tik pats žmogus gali suvokti savo galimybes ir poreikius, suprasti, kaip juos įgyvendinti. Tuo remiasi jo sukurta humanistinė psichoterapija. Kaip svarbiausius asmenybės poreikius Rodžersas įvardija teigiamą kitų ir savęs paties vertinimą. Iš to, kiek šie poreikiai yra patenkinti, susidaro „Aš“ sąvoka.
Abrahamas Maslou, anksčiau pritaręs bihevioristų idėjoms, nusprendžia, kad biheviorizmas dėl savo vienpusiško požiūrio nesugeba spręsti sudėtingų žmonių santykių ir asmenybės problemų. Jis nutaria parodyti, kad žmogus gali ne vien neapkęsti ir griauti – jis pritarė minčiai, kad žmogus yra iš esmės geras, jo instinktyvių poelgių tendencijos yra geros.
Maslou pritarė E. Eriksono nuomonei, kad geros tendencijos žmoguje yra silpnos ir aplinka gali jas lengvai nuslopinti. „Žmonių poreikiai ir gerosios tendencijos greičiau šnabžda negu rėkia ir todėl jas sunku išgirsti.“ – teigė mokslininkas. Maslou sukūrė poreikių hierarchijos piramidę, teigdamas, kad tokius poreikius gali turėti kiekvienas, bet dažniausiai „gerieji“, aukštesnieji poreikiai dominuoja tarp tų žmonių, kurie daugiau laiko skiria savęs vystymui. Maslou poreikių hierarchijoje poreikiai yra išrikiuoti nuo aukščiausio, link buvimo poreikių pagal svarbą, stiprumą ir atsiradimo laiką. Mokslininkas teigė, jog nepatenkinę žemesniųjų, negalime patenkinti aukštesniųjų poreikių. Poreikiai:
- poreikis realizuoti save
- orumo ir savivertės poreikis
- priklausomybės ir meilės
- saugumo poreikiai
- fiziologiniai poreikiai.
Nuorodos
