Holgeris Pedersenas (dan. Holger Pedersen, 1867 m. balandžio 7 d. Gelbalėje prie Koldingo,
Danijoje – 1953 m. spalio 25 d. Helerupe prie Kopenhagos, Danijoje) – Danijos kalbininkas, įnešęs svarų indėlį į istorinę kalbotyrą, maždaug 30-ies darbų apie įvairias kalbas autorius. Iškėlė nostratinę, graikų-armėnų kalbų bendrumo ir daugybę kitų hipotezių.
Jaunystėje su žymiu tų laikų indoeuropeistu K. Brugmanu (vok. K. Brugmann) keliavo į Kerkyrą rinkti medžiagos apie albanų kalbą.
Kopenhagos universitete 1897 m. įgijo mokslų daktaro laipsnį, ten pat pradėjo eiti profesoriaus pareigas.
Reikšmingai prisidėjo prie keltų kalbų tyrimo. Parašė veikalą „Lyginamoji keltų kalbų gramatika“ (vok. Vergleichende Grammatik der keltischen Sprachen, angl. Comparative Grammar of the Celtic Languages), kuris iki šiolei laikomas vienu svarbiausių keltologijos darbų.
H. Pederseno darbas „Hetitų ir kitos indoeuropiečių kalbos“ (vok. Hittitisch und die anderen indoeuropäischen Sprachen) žymiai pastūmėjo hetitų kalbos tyrimus – knygoje „Hetitų kalbos pradmenų vadovas“ (vok. Hethitisches Elementarbuch, 2 ed., 1960) šiuo H. Pederseno darbu ne kartą rėmėsi J. Frydrichas (vok. J. Friedrich).
Reikšmingą vaidmenį atliko ir jo darbas „Tocharų kalba iš indoeuropiečių kalbų lyginimo pusės“ (vok. Tocharisch vom Gesichtspunkt der indoeuropäischen Sprachvergleichung, angl. Tocharian from the Viewpoint of Indo-European Language Comparison).
H. Pedersenas suformulavo ruki taisyklę – *s virsta *š (> *x) – tai svarbus indoiranėnų, baltų ir slavų garsų pokytis.
Dvi H. Pederseno teorijos kalbotyros pasaulyje sulaukė didelio atgarsio – nostratinė ir glotalinė hipotezės.
Nostratinė hipotezė
Pagrindinis straipsnis – Nostratinė kalba.
Straipsnyje apie turkų kalbos fonologiją (1903) H. Pedersenas tikriausiai pirmasis pavartojo terminą „nostratinė“. Vėliau jis šį terminą apibūdino taip (1931:338):
Aiškiai apibrėždami kalbų šeimas, kurios yra artimai giminingos indoeuropiečių kalboms, galime vartoti terminą „nostratinės kalbos“ (iš lot. nostrās 'mūsiškis')
Jo manymu, indoeuropiečių kalbos beveik neabejotinais giminystės ryšiais buvo susijusios su Uralo kalbomis, taip pat jis manė buvus „panašų, nors ne tokį akivaizdų artumą“ su, viena vertus, tiurkų, mongolų ir tungūzų-mandžiūrų kalbomis ir, kita vertus, su jukagyrų ir eskimų-aleutų kalbomis (1931:338). Taip pat jis teigė, kad indoeuropiečių kalbos gali būti susijusios su semitų kalbomis, o per jas – su chamitų kalbomis ir, gali būti, su baskų kalba (1931:338). Šiuolaikinės kalbotyros požiūriu, tik paskutiniai gretinimai (su chamitų ir baskų kalbomis) atrodo abejotini.
Vis dėlto H. Pedersenas manė, kad, be minėtųjų, nostratinių kalbų makrošeimai gali priklausyti ir kitų kalbų.
Glotalinė teorija
1951 m. publikuotame straipsnyje H. Pedersenas padarė išvadą, kad priebalsis b indoeuropiečių prokalbėje vartojamas nenormaliai retai. Tačiau, lyginant kalbas, buvo galima spręsti, jog kažkada tai buvo atitinkamas duslusis sprogstamasis priebalsis p, kuris daugumoje kalbų sutinkamas retai arba jo nėra (žr. „Indoeuropiečių prokalbė“: „Uždarumos priebalsių eilių skaičius ir kokybė“).
Taip pat H. Pedersenas teigė, kad indoeuropiečių prokalbės numanomi skardieji aspiruotieji priebalsiai bh dh gh iš tiesų, matyt, bus buvę duslieji aspiruotieji ph th kh.
Remdamasis visu tuo, H. Pedersenas padarė prielaidą, kad trijų eilių indoeuropiečių prokalbės sprogstamieji p t k, bh dh gh ir b d g anksčiau turėję būti b d g, ph th kh ir (p) t k.
Į jo teoriją nebuvo atkreiptas dėmesys, kol P. Hoperis (angl. P. Hopper, JAV, 1973) ir du tarybiniai kalbininkai T. Gamkrelidzė bei V. Ivanovas daugybėje straipsnių, o vėliau – fundamentaliame Gamkrelidzės ir Ivanovo darbe (1984, vertimas į ang. k. 1995), iškėlė prielaidą, kad indoeuropiečių prokalbės b d g eilė pradžioje turėjusi būti priebalsių p' t' k' eile. Šitaip performuluota teorija sulaukė didelio atgarsio.
Bibliografija
- 1893. „Das Präsensinfix n,“ in Indogermanische Forschungen 2, 285–332.
- 1895. Albanische Texte mit Glossar. Leipzig: S. Hirzel. (= Abhandlungen der Königlichen Sächsischen Akademie der Wissenschaften 15.3.)
- 1897. Aspirationen i Irsk (doctoral dissertation, University of Copenhagen). Leipzig: Spirgatis.
- 1903. "Türkische Lautgesetze, " in Zeitschrift der Deutschen Morgenländischen Gesellschaft 57, 535–561.
- 1908. "Die indogermanisch-semitische Hypothese und die indogermanische Lautlehre. " Indogermanische Forschungen 22, 341–365.
- 1909–1913. Vergleichende Grammatik der keltischen Sprachen, 2 volumes. Göttingen: Vandenhoeck and Ruprecht.
- 1924. Sprogvidenskaben i det Nittende Aarhundrede. Metoder og Resultater. København: Gyldendalske Boghandel.
- 1931. Linguistic Science in the Nineteenth Century: Methods and Results, translated from the Danish by John Webster Spargo. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press. (English translation of Pedersen 1924. Reprinted in 1959 as The Discovery of Language: Linguistic Science in the Nineteenth Century, Bloomington: Indiana University Press; paperback edition 1962.)
- 1933a. Etudes lituaniennes. København: Ejnar Munksgaard.
- 1933b. "Zur Frage nach der Urverwandschaft des Indoeuropäischen mit dem Ugrofinnischen. " Mémoires de la Société finno-ougrienne 67, 308–325.
- 1938. Hittitisch und die anderen indoeuropäischen Sprachen. Det Kongelige Danske Videnskabernes Selskab, Historisk-filologiske Meddelelser 25.2. København.
- 1941. Tocharisch vom Gesichtspunkt der indoeuropäischen Sprachvergleichung. København: Ejnar Munksgaard. (Second edition 1949.)
- 1951. Die gemeinindoeuropäischen und die vorindoeuropäischen Verschlusslaute. Det Kongelige Danske Videnskabernes Selskab, Historisk-filologiske Meddelelser 32.5. København.
Literatūra
- Johannes Friedrich, Hethitisches Elementarbuch, second edition, 2 volumes. Heidelberg: Carl Winter, 1960.
- Paul J. Hopper, «Glottalized and murmured occlusives in Indo-European.» Glossa 7,2 (1973):141-166.
- Thomas V. Gamkrelidze and Vjačeslav V. Ivanov, Indo-European and the Indo-Europeans, 2 volumes. Berlin and New York: Mouton de Gruyter, 1995 (original Russian edition 1984).
- André Martinet, Economie des changements phonétiques. Paris: Maisonneuve et Larose, 2005 (revised edition; original edition 1955).
Nuorodos
