He-no (Hé-no) – griaustinio dvasia irokėzų ir senekų mitologijoje. Dar vadinamas Heno, Hino, Hinu arba Hinun.[1]
Įsivaizduota, kad He-no gyvena debesyje toli vakaruose[2], jo žmona – vaivorykštė, He-no lydi ereliai Keneu ir Ošadagea.[1] Keneu yra kilnusis erelis, o Ošadagea ant nugaros gabenasi rasos ežerą. Šis ežeras iškrisiąs lietumi, kuomet kraštą užpuls ugnies dvasios.[2] He-no ginkluotas lanku ir strėlėmis[2], nešinas maišeliu su žaibais.[3] Keliaudamas padangėmis He-no ant nugaros gabenasi ir krepšį su silicio skalūno rieduliais, kuriuos sviedžia į piktąsias dvasias. Jei He-no nepataiko, rieduliai nukrinta žemėn kaip žaibai.[4] Kad apsisaugotų nuo blogio, ant rankos He-no dėvi stebuklingąją plunksną. Jis turi du pagalbininkus, kurie, kad galėtų paslapčia tarnauti He-no, yra bevardžiai.[4]
He-no apibūdinamas kaip taikus ir geravalis[2], jis esąs kerėtojų ir blogų žmonių priešas, kukurūzų, pupų, moliūgų draugas.[3] He-no buvo siejamas ne tik su griaustiniu – tikėta, kad jis sudarąs debesis ir duodąs žemei vandenį.[5][3]
Pasak irokėzų mitų, He-no dukart nužengęs žemėn.[2] Pirmąjį kartą taip nutikę, kai Gunodojakui, jaunam didvyriui, tarnavusiam He-no ir apdovanotam griaustinio dvasia, buvo įsakyta nugalabyti žmonių priešę Didžiąją vandenų gyvatę, gyvenusią Didžiuosiose ežeruose. Visgi Gunodojakui nepavykę – gyvatė prarijusi jį patį. Tuomet He-no užmušęs gyvatę Ontarijo ežere, iš dangaus iššaudamas liepsnojančias strėles, perrėžęs jos pilvą ir prikėlęs Gunodojaką. Tada šis buvęs paimtas į dangų.[1][4][6] Nugalabijus gyvatę, jos kūnas suiręs į nedidelius gabalėlius, iš kurių atsiradusios Didžiųjų ežerų salos.[2] Čiabuviai tikėjo, kad šėlstančios Ontarijo ežero bangos – tai iš keršto siautėjanti gyvatė.[4] Antrąjį kartą He-no savuosius žmones išgelbėjo, užmušdamas vakarų akmens milžinus. Sutrupinti jų kūnai virtę akmenukais.[1][2] Taip pat pasakojama, jog He-no žemėn kasmet pasiunčiąs tris perkūnsvaidžius, kad šie sunaikintų blogį.[1]
