Gubernijos–Biržų siaurukas, Šiaulių–Biržų siaurukas – 111 km ilgio, 750 mm vėžės siaurasis geležinkelis Lietuvos šiaurėje, dabartinių Šiaulių miesto, Šiaulių rajono, Pakruojo rajono, Pasvalio rajono ir Biržų rajono savivaldybių teritorijose, atskiruose ruožuose veikęs nuo 1916 iki 1996 m. Geležinkelio atkarpa nuo Petrašiūnų iki Biržų įeina į valstybės saugomą siaurojo geležinkelio kompleksą.[1]
Istorija
1916 m., Pirmojo pasaulinio karo metu, vokiečių kariuomenė strateginiais tikslais nutiesė 600 mm vėžės siaurąjį geležinkelį iš Gubernijos į Pasvalį.[2] Geležinkelis tiestas paskubomis, ilgesnei eksploatacijai nenumatytas. Tokio tipo geležinkelių bėgius vokiečių kariuomenė klodavo kartu su metaliniais pabėgiais ir nutiesdavo iki 20 km per dieną. Dėl stabilumo stokos traukiniai 600 mm vėžės geležinkeliais važiuodavo lėtai, o garvežiai turėdavo daug mažiau galios už platesnių geležinkelių.[3]
1919 m. perėmus geležinkelių tinklą iš vokiečių okupacinės valdžios Lietuvos Susisiekimo ministerijos žinion, imta rūpintis šių geležinkelių sutvarkymu ir pritaikymu ūkio reikmėms. 1921 m. geležinkelis iš Gubernijos prailgintas iki Šiaulių, 1922 m. – iš Pasvalio iki Biržų. Tais pačiais metais nuo Petrašiūnų stoties nutiesta atšaka į Linkuvą. 1935 m. 600 mm vėžė praplatinta iki 750 mm; darbas, sutelkus didelį skaičių darbininkų, atliktas per dvi paras. 1937–1938 m. iš Joniškėlio nutiesta linija į Panevėžį, pastatyti nauji sijiniai kniedyti tiltai per Lėvenį (65 m ilgio) ir Pyvesą (40 m). Antrojo pasaulinio karo metu nutiesta atšaka iš Joniškėlio į Žeimelį.[4][5]
Po Antrojo pasaulinio karo geležinkelio reikšmė atskiruose ruožuose pradėjo mažėti. Anksčiausiai, XX a. šeštajame ar septintajame dešimtmetyje, uždarytas Gubernijos–Šiaulių ruožas.[6] 1980 m. uždarytas Gubernijos–Pakruojo ruožas.[7] 1985 m. nutiesus platųjį geležinkelį iš Radviliškio į Pakruojį su atšakomis į Petrašiūnų ir Klovainių skaldos gamyklas, eismas nutrauktas ir Pakruojo–Petrašiūnų ruože. Ilgiausiai išsilaikė Petrašiūnų–Joniškėlio ir didesnę krovinių apyvartą turėjęs Joniškėlio–Biržų ruožas. Vežta mediena, akmens anglis, cukriniai runkeliai, durpės, dolomito skalda, trąšos, kuras.[8]
Į Biržus iš Joniškėlio atvykdavo du prekiniai ir vienas keleivinis traukinys. 1988 m. keleivinių traukinių eismas nutrauktas, krovininiai traukiniai keletą metų dar važinėjo.[9] 1996 m. linija galutinai uždaryta.[10]
Stotys
Petrašiūnų stotisPasvalio stotis 2012 m.Biržų stotis
Linijoje įvairiais laikais veikė šios stotys ir stotelės (gyvenviečių pavadinimai dabartiniai):
Tiesdami geležinkelį karo reikmėms, vokiečiai pastatais nesirūpino – statė juos laikinus, medinius, neišvaizdžius,[3] tad daugumos jų iki šių laikų neišliko. Po Pirmojo pasaulinio karo tvarkant ir plečiant iš vokiečių perimtą geležinkelį, rūpintasi ir naujų stočių pastatų statyba. Iš pradžių statyti kuklesni – vienaaukščiai, mediniai. Vėliau, ypač po 1935 m., kai geležinkelis pertvarkytas į platesnę vėžę, Pasvalio (1932 m.), Petrašiūnų (1936 m.), Pakruojo (1938 m.) ir Joniškėlio (1938 m.) stotyse iškilo dviaukščiai, mūriniai.
Riedmenys ir eismas
Šilumvežis TU2-245 (paminklas) Pakruojo stotyjeMetalinis tiltas per Pyvesą
Pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį keleivių ir prekių pervežimui naudoti vokiški T3 serijos garvežiai. Jų traukiami sąstatai atstumą nuo Gubernijos iki Biržų įveikdavo tik per 10 valandų. Po to, kai geležinkelis paplatintas iki 750 mm, Gubernijos ir Panevėžio depai iš Čekoslovakijos akcinės bendrovės „Škoda” įsigijo galingesnių P5 serijos garvežių. Dėl savo dydžio ir masyvumo jie nepritapo prie siauruko trasos ir dažnai „išeidavo” iš kelio, sukeldami avarijas, todėl greitai buvo jų atsisakyta ir grįžta prie ankstesnių garvežių. Nuo 1957 m. garvežius pradėta keisti Kalugoje pagamintais Tu2 serijos dyzeliniais lokomotyvais. Trys iš šių šilumvežių dabar eksponuojami Pakruojo, Joniškėlio ir Biržų stotyse.[13]
Prieš karą, 1932 m., kai kuriuose siauruko ruožuose keleivius vežiodavo Kauno siaurųjų geležinkelių dirbtuvėse inžinieriaus Jono Avižonio pagamintos automotrisės.[4] Pirmoji motrisė su vidaus degimo varikliu kursuodavo iš Šiaulių iki Biržų ir įveikdavo atstumą mažiau nei per 4 valandas. 1933 m. gruodį Biržų stotyje pildant motrisės baką benzinu, jis užsiliepsnojo, motrisė stipriai apdegė ir nebebuvo naudojama.[9] 1941 m. tarp Šiaulių ir Gubernijos stočių kursavo automotrisė, kurioje buvo 36 keleivių vietos.[14]
Sovietmečiu kelionė iš Gubernijos į Biržus trukdavo 5 valandas, todėl prie traukinio kartais prikabindavo restorano vagoną, o kartais – kino vagoną, kurį atkabindavo tarpinėse stotyse ir palikdavo kelioms paroms kinui demonstruoti.[8]
1969 m. tiesioginio keleivinio traukinio iš Gubernijos į Biržus nebebuvo. Traukiniai kursuodavo iš Panevėžio į Guberniją ir iš Panevėžio į Biržus, abu – kartą per parą. Keleivinių-krovininių traukinių Nr. 956/957 Panevėžys–Gubernija ir Nr. 954/955 Panevėžys–Biržai tvarkaraštis 1969 m. birželį (iki/nuo Joniškėlio stoties):[11]
↑Panevėžio siaurojo geležinkelio kompleksas, Panevėžio pastatai (kultūros paveldo objektai), Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2023-07-20.
↑Onutė Stasiukaitienė, Siaurasis geležinkelis Lietuvoje, Kultūros paveldo centras, 2000 m. Žiemgala.lt. Archyvuota 2008-05-17. Nuoroda tikrinta 2023-07-22.
_-_panoramio.jpg)
