Germanizãcija (vokietinimas) – vokiečių tautos, kalbos ir kultūros platinimas bei plitimas; viena pagrindinių vokiečių liberaliosios filosofijos XIX amžiaus pradžioje idėjų. Tam tikru laikotarpiu Europoje greta žengė ir nacionalizmas.
Mažosios Lietuvos germanizacija
Jau IX a. germanų gentys, perėjusios Elbės ir Zalės upes, veržėsi į rytus, asimiliuodavo vietos gentis, tauteles.
II a. pab. užėmė Vakarų Pamarį (Pomeraniją) ir Sileziją.
XIII a. Kryžiuočių ir Kalavijuočių (nuo 1237 Livonijos) ordinai užkariavo prūsų, vakarinių lietuvių, kuršių, latvių ir estų žemes.
XIV a. pradžioje (Vokiečių) Kryžiuočių ordinas užgrobė Rytų Pamarį ir pasiekė Prūsą[1].
Mažojoje Lietuvoje germanizacija iš esmės prasidėjo po kolonizacijos.
Vokietijos suvienytojo kanclerio Oto fon Bismarko (1871–1898 m.) iniciatyva, Prūsijos kulto ir švietimo ministro potvarkiais lietuvių kalba 1872–1876 m. pašalinta iš Mažosios Lietuvos viešojo gyvenimo, ji liko pamaldų kalba bažnyčiose. Tai įteisinta Prūsijos Landtago (Seimo) ir Vokietijos Reichstago įstatymais. Buvo įgyvendinta Bismarko agresyvios tautinės politikos koncepcija: viena valstybė, viena tauta, viena kalba. Vietos gyventojams, taip pat vokiečiams inteligentams protestuojant, 1873 m. Rytų Prūsijos oberprezidentas leido tautinių mažumų (lietuvių, lenkų bei mozūrų) kalbomis mokyti vaikus tikybos pradžios mokyklų žemesnėse klasėse, grąžintos pamokos lietuvių kalba konfirmantams. Vien Mažajai Lietuvai skirtu 1881 m. specialiuoju potvarkiu leista tikybos mokyti lietuvių kalba ir vyresnėse klasėse. Visose imperijos valstybinėse, mokslo, kultūros įstaigose, viešojo gyvenimo srityse įvesta viena valstybinė kalba – vokiečių. Stiprėjant prievartinei germanizacijai gimtoji lietuvių kalba tebevartota buityje kaip namų kalba ir bažnyčiose, kaip fakultatyvas Tilžės gimnazijoje[2].
Germanizacija Latvijoje
Dvarininkų ir kitų aukštesniųjų sluoksnių akyse valstietijos tautinis tapatumas laikytas nereikšmingu, latviai nebuvo skiriami nuo estų, jie dažnai vadinti bendru nevokiečių (Undeutsch) vardu. Kita vertus, luominės visuomenės sąlygomis germanizacija beveik nevyko.
Situacija pasikeitė XIX a. pradžioje suteikus Kuršo ir Livonijos gubernijų latvių valstiečiams asmens laisvę. Latvių etnosas atsidūrė tarsi kryžkelėje: arba laipsniška germanizacija, arba savos nacionalinės kultūros ir pilnavertės socialinės struktūros vystymas.
Vokiečių dvarininkija ir dvasininkijos dalis vienintele perspektyva laikė išsilavinusių latvių germanizavimą. Bet siekiant parengti geresnes sąlygas germanizacijai, reikėjo ir labiau išvystytos latvių kultūros. Tad vokiečių dvasininkai ėmėsi vystyti latvių švietimą ir literatūrą, taip pat ir spaudą. Ši, vadinamųjų latvių draugų (latviešu draugi) veikla davė pradžią latvių nacionalinei kultūrai.
XIX a. 3-4 dešimtmetyje atsirado pirmieji išsilavinę latvių kilmės asmenys, šiek tiek gausesnis jų sluoksnis, kurį jau galima vadinti latvių inteligentija. Bet jie irgi labiau laikėsi provokiškos orientacijos, iš esmės palaikė savanorišką germanizaciją. Latvių inteligentų, ypač su aukštuoju išsilavinimu iki XIX a.vidurio buvo labai nedaug.
Šaltiniai
