Genius loci (iš lotynų k. „vietos dvasia“) senovės romėnų religijoje – dvasia (genijus), sergstinti tam tikrą geografinę vietą (kalną, mišką, gyvenvietę). Religinėje ikonografijoje vietos dvasia vaizduota su tokiais atributais kaip gausybės ragas, patera arba gyvatė. Būta papročio šią dvasią vaizduoti freskose dvejopomis hipostazėmis – kaip antropomorfinę būtybę arba kaip gyvatę.[1] Vietos dvasioms buvo statomos šventyklos, atliekami aukojimai. Genius loci kultas per kryžkelių globėjus larus imperatoriaus Augusto buvo įtrauktas į imperinį kultą. Romos cezaris (imperatorius) buvo laikomas visos Romos imperijos genius loci. Romėnų gramatikas Servijus, komentuodamas Vergilijaus „Eneidos“ eilutes teigė, jog „nėra vietos be savo dvasios“ (Nullus enim locus sine genio est).
Maždaug nuo XVIII a.genius loci samprata buvo atgaivinta britų rašytojų. Ši samprata ypač imta naudoti kraštovaizdžio architektūroje (architektai formuodami parkus, želdynus paisydavo ypatingos vietos dvasios, ją atvaizduodavo skulptūromis). Romantinėje literatūroje rašytojai ir poetai dažnai aukština tam tikros pamėgtos vietovės dvasią. Iš čia kilusi dabar paplitusi genius loci samprata – subjektyviai jaučiama ypatinga tam tikros vietovės atmosfera.[2]
Genius loci samprata archetipinė – kone kiekvienoje mitinėje-religinėje sistemoje yra dievybių arba dvasių klasė, atsakinga už tam tikros vietovės globą (pvz., lietuvių laukpačiai, žemėpačiai, arabų džinai, japonų kami ir kt.). Taip pat genius loci artima šiuolaikinėje fenomenologijoje vartojama Zeitgeist sąvoka, reiškianti tam tikro laikmečio dvasią.
