Geltonoji nykštukė – pagrindinės sekos žvaigždė, priklausanti G spektrinei klasei ir V šviesio klasei. Tokios žvaigždės masė būna nuo 0,8 iki 1,2 Saulės masės, o jos paviršiaus temperatūra – nuo 5300 iki 6000 K.[1] Kaip ir kitose pagrindinės sekos žvaigždėse, geltonosios nykštukės šerdyje vykstančio branduolių sąlajos proceso metu vandenilis virsta heliu.[2]
Geriausiai žinomas geltonosios nykštukės pavyzdys yra Saulė, kurioje kiekvieną sekundę apie 600 mln. tonų vandenilio virsta heliu (jo susidaro ~596 mln. tonų, o ~4 mln. tonų materijos tampa energija).[3] Kiti gerai žinomi geltonųjų nykštukių pavyzdžiai – Kentauro Alfa A, Banginio Tau ir 51 Pegasi.[4][5][6]
Nepaisant pavadinimo, šio tipo žvaigždžių spalva įvairuoja nuo baltos (šviesesniųjų, pvz., Saulės) iki gelsvos (mažiau šviesos išspinduliuojančių geltonųjų nykštukių).[7] Saulė iš tiesų yra baltos spalvos, bet žvelgiant pro Žemės atmosferą atrodo geltona dėl Reilėjaus sklaidos. Be to, nors terminas „nykštukė“ vartojamas priešpriešinant šio tipo žvaigždes žvaigždėms milžinėms, geltonosios nykštukės savo šviesumu pranoksta ~90 % galaktikos žvaigždžių, kurios daugiausia yra oranžinės, raudonosios bei baltosios nykštukės[8] (pastarosios nepriklauso pagrindinei sekai).
Geltonosiose nykštukėse branduolinės reakcijos, kurių metu vandenilis virsta heliu, tęsiasi apie 10 mlrd. metų. Išsekus vandeniliui žvaigždės šerdyje, jos skersmuo daug kartų padidėja ir žvaigždė tampa raudonąja milžine (pvz., Aldebaranas).[9] Galiausiai raudonoji milžinė nusimeta išorinius dujų sluoksnius, iš kurių susidaro planetiškasis ūkas, o žvaigždės šerdis palaipsniui vėsta ir traukiasi, tapdama nedidele baltąja nykštuke.[2]
