Jaunystėje nusprendė sekti savo dėdės – žinomo vokiečių mokslininko Johano Kristupo Adelungo, gyvenusio Leipcige, pėdomis. Užbaigęs šio miesto universitete teisės ir filosofijos studijas, keliavo po Europą. Kurį laiką Karaliaučiuje gilinosi į senąją vokiečių literatūrą. 1795–97 m. įsidarbino tarnautoju Rygoje ir Mitavoje, po to apsigyveno Sankt Peterburge ir užsiėmė komercine veikla. Nuo 1801 m. buvo miesto Vokiečių teatro direktoriumi, 1803 m. paskirtas didžiųjų kunigaikščių Nikolajaus ir Michailo Pavlovičių mentoriumi.
Nuo 1819 m. tarnavo Rusijos Užsienio reikalų ministerijoje, 1825 m. buvo patvirtintas Azijos departamento Rytų kalbų mokomojo skyriaus viršininku (vėliau šio skyriaus pagrindu susiformavo Rytų kalbų institutas). Prie skyriaus jis įkūrė muziejų, kuriam buvo perduodami Vidurinėje Azijoje ir kt. aptinkami senoviniai radiniai, monetos. Kolekcija greitai augo, jos rinkiniai davė pradžią Rumiancevo muziejui.
Kartu su valstybine tarnyba Frydrichas fon Adelungas derino ir mokslinę veiklą. Su Heinrichu Frydrichu fon Štorchu (rus.Андрей Карлович Шторх) išleido 1801–1806 m. rusų literatūros apžvalgą, tuo pačiu duodami pradžią Rusijos knygų statistikai.
1820 m. Sankt Peterburge Fr. fon Adelungas išleido knygą, kurioje suregistruotos visos žinomos kalbos ir jų dialektai. Europos slavų–germanų grupei buvo priskirtos baltų kalbos: senprūsių (su Sembos tarme); Prūsijos lietuvių (su Įsručio ir Nadruvos tarmėmis); žemaičių; latvių (su žiemgalių ir vidžemiečių tarmėmis). Šiai grupei Adelungas klaidingai taip pat priskyrė lužitėnų, EstijosRuhnu salos gyventojų kalbas.[1] 1837 m. jis išspausdino knygų sanskrito kalba bibliografiją Bibliotheca sanscrita.